Štai koks yra Jis

Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą 2 ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos.“
Izaijo 42,2-4

Koks yra Jis, VIEŠPATIES tarnas į kurį reikia žiūrėti mums ir iš jo mokytis? Koks yra tas, kuris yra viso pasaulio dėmesyje ir kuriam vienam yra skiriami VIEŠPATIES žodžiai - ,,Štai jis”.
Keletą išskirtinių dalykų Izaijas mato šiame VIEŠPATS tarne.
Jeigu, kalbant apie mūsų visuomenę, tai ji jau nepaiso nei kultūros, nei religijos tradicijos dėsnių, nei požiūrio į žmogaus vertę. Dažniausiai žmogui rūpi gyvenimas ne ilgalaikėje bet trumpalaikėje perspektyvoje. Jau niekam nebėra keista ką tu manai apie gyvenimo tąsą anapus. Tautų susimaišymas ir religinė įvairovė pasauliui padarė įtaką, ir žmonės jau turi tokią suformuotą pasaulėžiūrą, kuriai nieko keisto nebėra. Ir vis dėlto, VIEŠPATS , kalba Štai toks yra mano tarnas
· Jis apgaubtas VIEŠPATIES dvasia.
Dulkės po didžiulio, sakykim atominio, sprogimo uždengia dangaus tyrumą, saulės šviesą. Mokslininkai netgi prognozuoja apie vieno galingo meteorito atsitrenkimą į žemę, po kurio didžioji dalis šiaurės Amerikos bus padengta tokių dulkių ir kraštas atšals, reikia tikėtis kad tokiam atsitrenkimui yra nedaug galimybių.
VIEŠPATIES tarnas, į kurį reikia žmonėms žiūrėti yra apgaubtas panašaus žmonių sielas apvalančio vėjo. Hebrajiškai šis žodis yra ruah, reiškiantis dvasia arba vėjas. Taigi, mūsų VIEŠPATS ir Gelbėtojas yra apgaubtas ne kažkokios mistinės auros, bet vėjingos dvasios, kuri aplinkiniams teikia atgaivą, nušviečia dangų, atidengia VIEŠPATIES veidą.
· Jis neša tautoms teisingumą.
Dar vienas Jo būdingas bruožas yra teisingumas. Kodėl žmonėms taip nėra noro eiti į tikinčiųjų susirinkimus? Teko sutikti nemažai žmonių, kurie sako, kad geriau jiems Dievą garbinti yra gamtoje, kur paukšteliai čiulba, medžiai siūbuoja. Toks supratimas yra ne iš piktos valios, o iš nenorėjimo būti kartu su keistais, nesuprantamais, kartais įkyriais žmonėmis, iš kurių dažniausiai susiformuoja tikinčiųjų bendruomenės. Galbūt dėl žmonių įvairumo yra galvojama, kad bažnyčioje teisingumo nėra, vien tik veidmainiai susirinkę. Gal būt ir yra tiesos, tačiau ne bažnyčioje dar daugiau neteisybės.
Gegužės mėnuo Lietuvoje yra paskelbtas mėnesiu be smurto prieš vaikus. Gražus noras, tačiau tuomet likęs laikas su smurtu prieš vaikus? Arba sveikatos ministerija, atrodo jau pritarė tokiam projektui, kuomet valstybė savo lėšomis sumokės už nėščiosioms atliktą ankstyvą vaisiaus genetinio apsigimimo diagnostiką. Atseit, tėvai turi teisę žinoti ir iš anksto pasirinkti auginti apsigimusį vaikutį ar jo atsisakyti jam net negimus.
Į tai reaguodamas katalikų kardinolas A.J.Bačkis pareiškė, kad tai yra tolygų nacių bandymams su žmonėmis. Labai tiksli įžvalga, ar ne? Gyvybė yra ne žmogaus, o Dievo reikalas. Internete, skyriuje kuriame žmonės rašo atsiliepimus, šis kardinolo pasisakymas buvo visai kaip juodinamas. Atseit bažnyčia yra pati prasčiausia institucija, ir linki žmonėms pačio blogiausio, atimdamas visa kas yra gera, ir to vietoj siūlydama visa kas bloga, kas neįdomu, kas nemalonu.
Ką žmonės iš tikrųjų sako? – nepasitikime jumis, nematome jokio teisingumo!
Į ką VIEŠPATS mus kviečia žiūrėti ir iš ko mokintis? Ar, kad jie turėtų prisiminti šventyklą Jeruzalėje, sinagogas, kuriose mokinamas VIEŠPATIES žodis? Ne, svarbiausia ir reikšmingiausia žvelgti į Jį, į Tą Kuris yra teisingas, kuris dvasia ir vėju atneša į mūsų aplinką VIEŠPATIES artumą, kurio akivaizdoje veidmainystei, apsimetimui, nėra vietos.
Kiekvienam ateina toks metas, kada pavargstame nuo neteisybės. Vagis pavargsta vogti, melagis pavargsta meluoti, teisuolis pavargsta apsimetinėti teisuoliu, religingas pavargsta nuo ritualų, teisėjas pavargsta spręsti kitų žmonių likimus, nusidėjėlis paprasčiausiai pavargsta būti kaltas. Ką daryti kuomet taip reikia to prigimtinio Dievo duoto teisumo, o jo mumyse nėra? Kur ieškoti jo? Ne tik aš, ji ar jis, ar jie to teisumo trokšta, jo ieško visas pasaulis, net tolimiausiuose pasaulio kraštuose to yra ilgimasi.
Jo mokymas laukiamas.
Vienas pastorius darė apklausą pateikdamas du klausimus. Pirmas klausimas buvo – papasakok apie Jėzų. Kokį tu jį supranti? Ir daugumos žmonių veidai nušvisdavo ir jie pasakodavo apie Jo gerumą, išmintį, gailestingumą… Kitas klausimas buvo prašymas papasakoti apie bažnyčia, ir turbūt nieko nestebins tai, kad žmonių nuotaikos pasikeisdavo, ir jie prisimindavo visus krikščionis kurie teisdavo, būdavo kritiški, siauraminčiai ir t.t.
Ką tai mums sako? Ogi Jėzus yra gyvenimo ašis. Jo mokymas, Jo artumas, Jo požiūris į žmogų visiems žmonėms yra gaivus vėjas. Taigi, kaip jums sekasi priimti Jėzų į savo kasdienybę, kaip sekasi eiti Jo pėdomis?