@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Gegužės 05, 2005

Nuvalyta Nuodėmė

O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ.“ Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, tarė jis, žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta.“
Izaijo 6,5-7

Prieš kurį laiką tam tikrais reikalais teko būti teisingumo ministerijoje. Tai tikrai reti momentai, kada tenka apsilankyti tokioje svarbioje institucijoje. Žinote, kokia pirmutinė mintis jau įeinant į teisingumo ministerija kilo man? – Ar aš tinkamai esu apsirengęs!? Kodėl aš pradėjau galvoti apie savo išvaizdą, apie tai kaip atrodau? Nes ten paprasčiausiai nepadoru yra būti apšiurusiu, nesusitvarkiusiu ir su purvinais batais. Jei sutikčiau ministrą ir jis su manimi pradėtų pokalbi (čia jau fantazuoju), tuomet dėl savo netinkamos išvaizdos tektų pasijusti nepatogiai. O kaip jūs pasijaustumėte dabar jeigu štai tuoj pat tektų susitikti su šalies prezidentu? Manyčiau tokios staigmenos ištiktos dauguma moterų supyktų, o vyrai iš kuklumo negalėtų pratarti nė vieno žodžio.
Nėra ko stebėtis, kad matydamas Viešpatį aukštame soste, matydamas ugninius serafus vienas kitam skelbiančius Dievo šlovę, matydamas nuo Dievo artumo drebančią šventyklą Izaijas griebiasi už galvos ir sako sau – viskas, galas man, nes ne šiam pasauliui aš priklausau. Mano gyvenimas yra žemėje, kur nuodėmė mus veikia ir net dėdami didžiausias pastangas negalime nuo jos atsiplėšti. O čia Dievo šventumas. ,, Esu žuvęs! Aš žmogus, kurio lūpos suteptos”.
Kitas pranašas, kuris regėjo panašų dangaus regėjimą buvo Zacharijas, ir ten Dievo akivaizdoje jis regėjo kunigą Jozuę stovinti purvinais drabužiais. Matydamas tokią Jozuės būseną vienas iš angelų tarė: ,,Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius.” O jam tarė: ,,Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilnių apdaru”. (Zach 3,4).
Štai du panašūs dangaus regėjimai ir abejais atvejais yra aiškus suvokimas, savo nuodėmėje žmogus negali būti Dievo akivaizdoje. Pastebėkime į panašumus šiuose regėjimuose ir skirtumus. Panašumai tie, kad Dievo sosto artume labai ryškiai atiskleidžia žmogaus nuodėmingumas. Nė vienas žmogus negali sakyti, aš esu teisus, be nuodėmės. Sosto akivaizdoje stovi du kunigai – Izaijas sako, mano lūpos nuodėmingos. Jozuė supranta, mano drabužiai visiškai purvini. Net ir paties aukščiausio moralumo žmogus Dievo akivaizdoje matys save kaltu dėl savo nuodėmių. Žmonės yra skirtingi, ir visi esame skirtingi savo nuodėmingumu. Izaijas, būdamas kunigu daug kalbėjo, ir galbūt daug kalbėdamas prišnekėjo truputi netiesos. Teko girdėti, kad į dieną žmogus vidutiniškai meluoja 200 kartų. Raštas sako: ,,Liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas.” (Jok 3,5-6).
Drabužiai tampa purvini, kai žmogus daug kur lietiesi. Dažniausiai žmonės susipurvina dėl gerų priežasčių, todėl nenuostabu, kad Jozuė būdamas kunigu padarė daug gerų darbų, tačiau kai jis atsistojo Dievo akivaizdoje labai greitai išryškėjo, kad jis Dievo akivaizdoje stovi nederamai atrodydamas. Daug yra gerų žmonių, kurie sunkiai dirbdami dėvi purvinus drabužius, ir taip pat yra nemažai nusikaltėliu dėvinčių švarius ir kvepiančius drabužius. Tačiau juk mes kalbame dabar ne apie tuos drabužius, kuriais aprengtas mūsų kūnas, o apie tuos, kuriais yra aprengta mūsų siela.
Paklauskime savęs - jeigu man šiandien tektų stoti Dievo akivaizdoje, kuri mano nuodėmė išryškėtų ir dėl ko aš labiausiai pergyvenčiau Dievo akivaizdoje? Dažnai žmonės mano esą teisūs todėl, kad jie nedaro nieko blogo. Ir galbūt galima gyvenime daug nekalbėti, daug nedirbti, niekam ir niekur neužkliūti, tačiau vis vien mes matysime Dievo šventumą, kurs apreikš mūsų įprastas, ir net labai giliai užslėptas nuodėmes.
Angelas žarijomis nuo aukuro apvalė Izaijo lūpas, angelas Jozue apvilko iškilmių drabužiu ir ant galvos uždėjo švarų gobtuvą. Nė vienas iš jų nebuvo pajėgūs iš savęs pasikeisti Dievo akivaizdoje. Nė vienas žmogus negali atsikratyti savo nuodėmės be Dieviškosios pagalbos. Dėl šios priežasties į šį pasaulį apreikšti Dievo šventumą, Dievo galią ir Dievo meilę ir atėjo Dievo Sūnus, žemėje gimęs ir gavęs Jėzaus vardą.