@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Gegužės 19, 2005

Kalbėti ir klausyti

Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys. Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis. Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Izaijo 50, 4-5

Prie šios pastraipos mes priartėjame, ne kaip prie Izaijo, bet kaip prie paties Kristaus išsakytų žodžių, kuriuos per pranašą Izaiją Jis pasakė dar ilgai iki Jam gimstant. Iš tikrųjų labai įdomu mums būtų suprasti, kaip Jėzus, gimęs Juozapo ir Marijos šeimoje suprato, kad Jis yra Dievo Mesijas, siųstas atpirkti žmonijos iš nuodėmės? Taip, lengviausias atsakymas yra labai paprastas, Jis yra Dievo Sūnus, taigi Jis Pats tai žinojo. Kita vertus, taip pat Jis buvo tikras žmogus, o žmonės abejoja. Gali būti, kad ir Jėzus iš Nazareto, abejojo savimi, sprendė ar Jis tik neįsivaizduoja esąs daugiau kuo, nei yra iš tikrųjų.

Pasaulyje yra nemažai žmonių, kurie įsivaizduodavo esą žymiai reikšmingesni, nei jie yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui Romos imperatoriai sau priskirdavo dievišką prigimtį, daugelis religijų yra taip pat sudievinusios savo vadovus, kurie iš tikrųjų patys paprasčiausi žmonės. Kaip mums dabar žinoti, ar šis Jėzus iš Nazareto nėra apsišaukęs ir nesideda tuo kuo Jis iš tikrųjų nėra?
Šiomis keliomis Izaijo eilutėmis šio klausimo neatsakysime, jos tėra tik priminis susimastymas ir tik viena iš mozaikos dalelių, kuri dedasi į didįjį paveikslą. Čia Jėzus per pranašą sako, kad Jis išmoko klausyti Dievo. Tai, kad Jis yra Dievo atsiųstasis Mesijas yra iš pasitikėjimo savimi pačiu, tačiau šis pasitikėjimas atėjo iš Dievo klausymosi.

Beje, tas kuris turi kantrybės klausytis Dievo, tuo labiau yra geras klausytojas, kai kalbasi su žmogumi.

Bet palauk, ar tie kiti žmonės, kurie taip pat manė, kad girdėjo Dievą, taip pat negalvojo kad Jie girdėjo jiems Dievą kalbant? Kad kažką jie girdėjo, tai tuo abejoti turbūt neturėtume, tačiau kai Dievas kalba Jis duoda ypatingus ženklus, apie kuriuos toliau šiame skyriuje skaitysime.
Jėzus sako, kad klausydamas Dievo Jis tapo Jo mokinys. Laiške Hebrajams apaštalas skaitytojams sako tokius žodžius: ,,Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo, ir pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganumo priežastimi” (Hbr 5,8-9).
Taigi, klausydamasis Dievo Jis mokinosi iš Jo. Šis Jo mokslas nebuvo filosofijos paskaitos, tai buvo tikrų tikriausias gyvenimas Jį tobulinęs per kentėjimus. Beje ir Evangelijose mes skaitome, kaip Jėzus eina ieškodamas Dievo patvirtinimo ženklų. Jis eina pas Joną krikštytis ir ten patiria Šventosios Dvasios nužengimą, išgirsta garsu Dievo balsą. Toliau Jis eina į dykumą, ir patiria šėtono gundymus, kuriuos atlaikęs vėl sulaukia dieviško ženklo – Jam patarnauja angelai.
Taigi, vienas iš ženklų, pagal kuriuos Jis atpažino save esantį Mesijumi, tai buvo nuolatinis, kasdieninis Dievo kalbėjimas Jam, ir Jo atsidavimas ir pasiryžimas būti šių žodžių mokiniu ir vykdytoju.

Jėzus per pranašą sako, kad Dievas Jam davė iškalbų liežuvį, kad Jis sugebėtų pastiprinti nuvargusius žmones. Tikrai, pasaulyje buvo daug iškalbių žmonių, kurie sugebėdavo surinkti minias žmonių ir įgavę galios įgyvendinti savuosius interesus. Tai, kad tikrai jis turėjo Dievo duotą iškalbą, liudija Jeruzalės policininkai, kurie turėjo suimti Jėzų ir jie taip atsakė savo vadovybei: ,,Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!” (Jn 7,46). Tačiau juk ne iškalba, o išmintis kalboje yra Jėzaus kalbos bruožai. Pažodinė hebrajiško žodžio reikšmė yra ne ,,iškalbus”, o ,,tų kurie yra išmokyti”, taigi, ši sakinys skamba ,,jam davė tų kurie yra išmokyti liežuvį”. Jėzaus iškalbos svarbiausias bruožas buvo ne oratorystė, o mokyto žmogaus išmintis. Tai ir stebino daugelį fariziejų ir Rašto aiškintojų, kurie žinojo, kad Jėzus nebaigė jokių mokslų, nei Jeruzalėje nei kur kitur, tačiau Jam kalbant iš Jo plūdo išmintis. Beje, kaip Jo iškalba tarnavo Jam ir kur Jo išmintis buvo nukreipta? Čia per pranašą jis sako - ,,stiprinti nuvargusius”.

Kai Jonas Krikštytojas sėdėdamas kalbėjime pradėjo abejoti savo misijos įvykdymu, jis pasiuntė mokinius pas Jėzų, kad šie patikslintų ar tikrai Jis yra Dievo siųstasis. Jėzus netiesiogiai jiems atsakė: ,,Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi” (Mato 11,4-6). Taigi, ne vien tik savo iškalba, išmintinga širdimi, bet ir stebuklingais darbais Jis pastiprindavo nuvargusius žmones.
Ši Jo išklaba buvo nukreipta ne savanaudiškiems tikslams, bet Dievo valiai žemėje skelbti. Jis guosdavo ir drąsindavo nuvargusius, skelbė Dievo karalystę ir pražūtį pragare.