Ką man siųsti?

Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“

Izaijo 6,8

Koks yra mano atsakas regint Dievo šventumą ir savo nuodėmę? Koks mano atsakas, supratus, kad VIEŠPATS atleido nuodėmes ir suteikė teisę tolimesnei egzistencijai Jo akivaizdoje? Jei serafai šlovino Viešpatį skelbdami Jo šventumą, tai Izaijas šlovino Viešpatį pasiryžimu tarnauti Jam.

Mūsų tikrasis Dievo garbinimas prasideda troškimu ir pasiryžimu tarnauti. Serafai Viešpaties akivaizdoje skraidė šlovindami jį giesmėmis ir vienas kitam skelbdami Jo šlovę. Izaijas matydamas Viešpaties šlovę paskyrė save Viešpačiui tarnauti skelbiant Jo karalystę.

Apskirtai, dėl kokio tikslo dabar mes gyvename? Jeigu sielos išgelbėjimas yra svarbiausias dalykas, kurį žemėje gyvendamas žmogus turi atlikti, tai kam po išgelbėjimo jam dar ilgiau žemėje gyventi? Jeigu Dievas mus išgelbėjo tai tuoj pat galėtume keliauti į Jo šlove, ir ten būti per amžių amžius, argai tai nebūtų puiku? Ir jei sakytume, - Dieve, nė žingsnio nenoriu trauktis nuo tavo artumo, tai ir nebūtų ko už tokį norą pykti. Kokia prasmė mums toliau gyventi? Kodėl temti tą gyvenimo gumą, kai svarbiausias gyvenimo veiksmas jau yra atliktas?

Laiške Efeziečiams apaštalas Paulius padeda šį sudėtingą gyvenimo klausimą atsakyti ten gyvenančiai bendruomenei. Jis sako: ,,Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2,10). Tikinčio žmogaus gyvenimo tikslas dirbti gerus darbus, daryti žmonėms gerą ir skelbti Dievo karalystę. Labai dažnai tikintieji pameta gyvenimo tikslą, apie kurį kalba Šventas Raštas, ir pamiršę išgelbėjimą jie pradeda kenkti savo pačių sielai iš naujo, kurdami savo gyvenimui kūniškos pasaulėžiūros ateitį. Atrodo, kad reikia tarnauti sau pačiam, nes būtina pasiruošti tolimesniam gyvenimui, o jau pasiekę tą savo ateitį, jau įsigiję trokštamą profesiją ar gavę išsvajotą darbą, tikintieji lengvai gali susigundyti, ir dažnai susigundo tarnauti savo jausmams, šeimai, pomėgiams, ir kitiems įvairiausiems dalykams lyg Viešpats jų ir nebūtų pašaukęs tarnauti Jo tikslams.
Ką VIEŠPATS sako Izaijui? - Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys? Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl mes dabar gyvename. Gyvename, kad darytume gerus darbus ir liudytume VIEŠPATIES šlovę.

Kas atsitinka, kai savo gyvenime pamatome Viešpatį? Suvokiame, kad galima gyventi kitaip ir pradedame gyventi kitaip. Ir nesuklysime sakydami, kad mes faktiškai atsistojame ant dviejų platformų. Vienos platformos pagrindas yra šis pasaulis, kurio kunigaikštis yra šėtonas.
Kita platformą turi kitą pagrindą, ir kaip Šventas Raštas moko, ant to pagrindo stovime tikėjimu. Dievas nori, kad mes tvirtai stovėtume tikėjimu, garbindami Jį, pasitikėdami Juo, tarnaudami Jam.

Kaip yra iš tikrųjų, ar yra įmanoma išstovėti ant tų skirtingų dviejų platformų? Iš pradžių atrodo, kad galima, tačiau laikus praėjus jos pradeda viena nuo kitos tolti, o mes vis dar stovime ant kiekvienos iš jų padėję po vieną koją. Platformos viena nuo kitos tolsta, ir mus pradeda plėšti per puse, tai ir yra sunkiausias tikinčiojo gyvenimo etapas, - pradėjus gyventi su Dievu, galutinai apsispręsti ant kurios platformos atsistosiu, ir kam tarnausiu. Tikrasis šlovinimas tik tuo metu ir prasideda.

,,Kiek ilgai, Viešpatie?” – klausė Izaijas.
Dažnai ir mes galvojame, kiek ilgai tarnausime tau Dieve štai taip? Galime būti užsidegę tau metus, na du, o gal tris- keturis, bet negi taip visą gyvenimą? Negi, tikėjimu laukti tavęs, ir tikėjimu šlovinti tave visa savo esatimi, aukojant savo ateiti, ir į tarnavimą netgi įtraukiant savo šeimą? Ar kam nors kilo mintis kiek metų Izaijas tarnavo Dievui? Virš 50! Jis pergyveno keturis Izraelio karalius, jis pergyveno daugelį, kurie tuo metų iš jo tyčiojosi, kurie gyvąjį Dievą vadino mirusiuoju ir kurie šlovę skyrė Dievo kūriniams.