Izaijas šventykloje

Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem kojas ir dviem plasnojo ore. „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų.
Izaijo 6,1-4

Izaijas VIEŠPATIES didybę patyrė šventykloje asmeninės ir politinės krizės metu. Mirė geras karalius Uzijas, Izraelį valdęs nuo 792 iki 740 metų, viso 52 metus. Jis buvo vienintelis karalius, kurį didžioji tautos gyventojų pažinojo. Jo valdymo metu šalis gyveno politinio, ekonominio ir dvasinio stabilumo laiku. Kunigas Izaijas pergyvena dėl ateities, ir jis eina į šventyklą garbinti ir melstis VIEŠPAČIUI.
Paprastai krizėje ir giliame išgyvenime žmogus mato neviltį, jaučia baimę, mano esąs pražuvęs. Ką šiuo metu mato Izaijas? Tai ką ne kiekvienam gali papasakoti, nes nesupras, nes šių žodžių daugelis nepriims. Garbindamas Dievą šventykloje jis atsiduria ties dangiškuoju sostu ir savo kojomis stovėdamas žemiškoje šventykloje jis patiria dangiškosios šventyklos aplinką. Šį patyrimą jis pasakoja žodžiais, tačiau žodžiais pilnai to išreikšti neįmanoma.
Prieš jo akis VIEŠPATS sėdi aukštame ir didingame soste. Jo rūbas pripildęs visą šventyklą, kuri pilna dūmų ir dreba nuo Dievą garbinančio garso iš serafų lūpų: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“. Dangiškosios šventyklos tarnai, kurie atrodo jau turėtų būti pratę prie VIEŠPATIES šventumo, vienas kitam šaukia skelbdami VIEŠPATIES šventumą ir Jo šlovės pilnatvę.
Kaip mums suprasti šių triskart besikartojančių ,,šventas” žodžių prasmę? Kaip mums patirti Jo šlovės pilnatvę? Būti žemėje tai ne būti dangiškoje šventykloje, ir geriausia ką galime patirti, tai darni, melodinga ir Dievo žodžio tiesos pripildyta giesmė, kuri jaudina mūsų širdis. Kaip garbinimas čia skiriasi nuo Dieviškosios šventyklos, kur serafai Jo šlovės jaudinami vienas kitam be perstojo šaukia - ,,Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS”.
Pamėginkime prisiminti tokį metą, kada mes vienas kitam į atlapus įsikibę sakėme – Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Kažin ar esame tokiu būtų vienas kitam skelbę Dievo šlovę? Būna taip, kada gėrimės Jo žodžiu, džiaugiamės širdyje šlovindami Jį giesme, tačiau tikrai pritrūkstame entuziazmo vienas kitam skelbti VIEŠPATIES šlovę. Kuo yra ypatinga Dievo didybė? Pasižiūrėkime iš arčiau į Jį ir pamatysime nuostabių, žmogaus protui nesuvokiamų dalykų. Štai serafai. Jie yra degantieji. Lietuviškai galėtume sakyti – Ugniai, nes yra ugniniai. Simbolizuoja sterilų tyrumą, kuris atspindi Dievo šventumą. VIEŠPATĮ šlovina jie reikšdami pagarbą būdami prisidengę sparnais savo veidus. Kuklumas atsispindi, nes sparnais jie pridengia savo kojas. Džiaugsmingai tarnaudami jie garbina VIEŠPATĮ, nes dar turėdami papildomų sparnų jie skrajoja Jo akivaizdoje. Įdomu, jei žmogus turėtų daugiau galimybių, na sakykime sparnus, kuriais galėtų skraidyti, ar tas papildomas savo galimybės panaudoti, tam garbintų VIEŠPATĮ ar tik savo reikmėms tenkinti?
Ne kartą yra tekę kalbėtis su žmonėmis apie Dievą, ir ne kartą yra tekę girdėti nuomonę, kad danguje bus labai neįdomu ir nuobodu. Netgi yra kuriamos dainos, apie tai, kad danguje nėra alaus, todėl jį gerti reikia čia. Negi mes esame tokie naivūs patikėti šėtono apgaule, kad Dievo akivaizdoje yra nuobodu? Neatrodo, kad šie ugniai VIEŠPATIES artume nuobodžiautų. Kaip tik, jo artume laikas bėga pernelyg greitai, jo artume džiaugsmas yra žodžiais neišreiškiamas.
Taip kaip žmonės žiūri į VIEŠPATĮ, palyginimui galima duoti pavyzdį kaip šuo ir katė žiūri į žmogų.
Šuo žmogui sako: tu mane maitini, manimi rūpiniesi, mane myli – tu esi mano dievas.
Katė žmogui sako: tu mane maitini, manimi rūpiniesi, mane myli – reiškia aš esu tavo dievas.
Kas mums yra svarbu? Kas vis dėlto yra bažnyčia ir ką reiškia tikinčiųjų bendruomenės susirinkimai? Ar rinkdamiesi Kristaus vardu esame VIEŠPATIES nepastebėti? Palikime tą apgaulingą mąstyseną, kuri sako, kad esu labai užimtas, turiu tokių svarbių reikalų, kad VIEŠPATS turi pasikuklinęs mūsų palaukti. Izaijas ėjo į šventyklą šlovinti VIEŠPATIES ir patyrė Jo šlovę.