„Perdegęs“ Elijas

VIEŠPATS tarė jam: ,,Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. Patepk ir Nimšio sūnų Jehuvą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu vietoj savęs. /1 Karalių 19,15-16/

„Perdegęs” pranašas savo gyvenime nebemato tikslo. Įvyko labai daug įvykių ir Elijas pavargo, ir susirgo depresija. Jis metė iššūkį karaliui, po to virš trijų metų slapstėsi, gyveno kaip imigrantas pas našlę, sugrįžęs į Izraelį vėl stojosi prieš visą visuomenę skelbdamas, kad VIEŠPATS yra Dievas. Po Dievo apsireiškimo, jis praliejo daug kraujo, ir tai stipriai jam atsiliepė. Tuojau pat iš baimės jis bėga nuo Jezabelės melsdamasis: „Gana! – imk VIEŠPATIE, imk mano gyvastį” (19,4).

Kas vyksta po to, kai Dievo žmogus savo gyvenime praranda regėjimą? Kas tuomet belieka jam daryti? Lengviausia yra pulti į neviltį ir susikoncentruoti į savęs gailėjimą. Galvoti apie tai, kad nieko gero iš gyvenimo sulaukti nebepavyks ir gražiausios dienos liko praeityje. Žmogus taip galvodamas tikrai gyvenime praranda bet kokį norą keisti reikalus savo aplinkoje ir atsiduoda į „likimo rankas”, t.y. palieka laisvę aplinkybėms veikti jo gyvenime.

Elijas nebeturi gyvenimo vizijos. Jis galvoja, kad Izraelyje, daugiau pasirodyti jau nebegalės ir jo laukia emigranto dalia. Nežino kaip reikės pelnytis duoną, nežino kur reikės gyventi, ir apskritai kam bereikia gyventi.

Kaip Elijas galėjo taip pavargti? Ar jis dirbo sunkų protinį ar fizinį darbą, kuris jį būtų išsekinęs? Atrodo, kad ne. Visa ką jis darė, tebuvo kalbėjimas už VIEŠPATĮ ir Karmelio kalno projektas. Tai iš kur tas nuovargis, kodėl dabar pranašas nori mirti?

Jeigu pranašų gyvenimą vertintume pagal tai, kokią ekonominę naudą jie duodavo visuomenei (taip įprasta mąstyti mūsų visuomenėje), tai dažnai jie būtų visuomenės dugne, nes dauguma jų buvo išlaikytiniai. Jeigu jų gyvenimą vertintume kalbėdami apie jų įtaką tautos mentalitetui, tai irgi naudos iš jų pamatytume nedaug, nes tauta dažnai pranašų neklausydavo ir nekreipdavo į jų žodžius. Taigi, visai pagrįstai pranašas Elijas VIEŠPAČIUI melsdamasis jam sako - „aš visai nebereikalingas, ir iš manęs nėra jokios naudos, imk VIEŠPATIE mano gyvastį.

Na, štai taip jaučiasi pranašas, bet VIEŠPATS turi visiškai kitokią nuomonę, apie tai ką jis turi veikti, ir po susitikimo su Elijumi ant Horebo kalno (ten kur Mozė gavo 10 įstatymų), VIEŠPATS Elijui suteikia naują užduotį, kokios pats Elijas sugalvoti tikrai nepajėgtų:

• VIEŠPATS siunčia jį į Damasko dykumą, į užsienį, Hazazelį patepti Aramo karaliumi.
• Po to sugrįžti į Izraelį ir patepti Jehuvą Izraelio karaliumi.
• Eliziejų patepti pranašu.

Kuo šie karaliai pasižymėjo, kad VIEŠPATS politikoje norėjo panaudoti savo pranašą? Visgi, ne Hazazelio ir Jehuvo karjera VIEŠPAČIUI rūpi, o jo tauta, ir ateityje šie karaliai pasižymėjo, kad ir per užsienio ir per vidaus politiką jie kovojo su Baalo religija.

Taigi, pranašas tarnauja politiniame lygmenyje paveikiant valdžios institucijas. Tačiau jis turi prisiliesti ir prie tautos dvasinės kultūros, paruošdamas savo vietoje žmogų. Dažnai nutinka taip – žmogui savo gyvenimą vertinančiam tiktais iš savo aplinkybių gali atrodyti, kad jo resursai išseko, jo įtaka šiame gyvenime baigėsi, ir suprantama tuomet manydamas, kad būdamas toks „praskydęs” jis jau nebegali duoti jokių gyvenimo vaisių. Na, taip tiktais atrodo. Patyrimo bagažas, kurį susikrauname gyvendami dievobaimingą gyvenimą, visuomet galima panaudoti investuojant į kitus žmones. Suprantama yra didelis skirtumas, tarp dievobaimingo gyvenimo bagažo ir bedieviško gyvenimo bagažo. Žmogus, kuris nugyvena gyvenimą be Dievo, visų prima neturi tokio dievobaimingo bagažo, ir neturi ko dalintis, jam reikia net ir sulaukus senatvės išmokti tikėjimo pradžiamokslio, kas irgi teikia gyvenime džiaugsmą ir troškimą gyventi, bei pažinti. Elijas nori save „nurašyti” nuo tarnavimo VIEŠPAČIUI, tačiau VIEŠPATS jam to neleidžia.

Žvelgdami į šį Elijaus gyvenimo epizodą, matome didžiulį skirtumą, tarp žmogaus ir Dievo vertinimo. Ar kada nors vertinote save negatyviai, ar galvojote, kad esate nevykėlis, ir visas jūsų gyvenimas yra nieko vertas, nes jūs nesugebate, nepadarote, neuždirbate ir t.t.? Dievas į žmogų žiūri šiek tiek kitaip. Ar esate uolus VIEŠPAČIUI? Ar siekiate Jo artumo? Ar linkstate išgirsti Jo balsą? Tai yra svarbiausi dalykai, nes tik tai išlieka amžinai, nes tik tai yra pačios tikriausios žmogaus gyvenimo vertybės. Visa kita - tik Dievo dovanų manipuliacija.