Pasiduodantis abejingumui

Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Jono 21, 3

Skaitydami Evangelijas mes sutinkame Petrą, kuris yra pavyzdys to, kaip žmogus sutikęs Kristų keičiasi. Žvejys tampa sekėju, sekėjas tampa skelbėju, skelbėjas pradeda tapti vadovu ir štai nutinka toks įvykis – Petras per visą laiptinę krenta į pradinę padėtį iš kurios jį pašaukė Viešpats Jėzus. Kas Petrą patraukė į žvejybą? Jeigu manome, kad žvejyba buvo Petro hobis, tai mes klystame. Evangelijose taip pat nesako, kad apaštalai pritrūko maisto, ir jiems dabar reikėjo kažkaip pasirūpinti savo rytdiena, taigi žvejyba šiuo metu Petrui buvo kažkas daugiau nei alkis, hobis ar neturėjimas ką veikti.

Paskutinių dienų įvykiai tikrai sukrėtė ne vien tik Petro, bet ir daugelio mokinių gyvenimą. Jie investavo save į sekimą Kristumi, ir šis tautos vadovų buvo gėdingai ir viešai nukryžiuotas. Mokiniai saugodami savo gyvybę išsibėgiojo, tačiau Petras būdamas atkaklus vyras sekė paskui Kristų iki tol, kol jam teko savisaugos tikslais tris kartus išsiginti pažįstant Viešpatį Jėzų. Būtent šis išsigynimas parklupdė ir nutildė entuziastingąjį Petrą.

Kiekvienas iš mūsų turime žinoti šį principą, kad šėtonas savo gudrybėmis veiks mūsų aplinkybėse norėdamas mus nutildyti ir padaryti nebeveiksmingus Dievo karalystei. Pasidavę šėtono pagundai mes laikomės nereikšmingumo tarnystei požiūrio arba nešiojamės kaltės ir netinkamumo jausmą ir sąmoningai atsisakome tarnystės, kuriai mus šaukia Viešpats. Apaštalas Petras neturėtų taip elgtis nors jis taip ir jaučiasi. Taip, jis išsigynė Viešpaties, bet Viešpats prisikėlė, pasirodė visiems mokiniams. Petras nebuvo nei Viešpaties kaltintas, Petrui nepriekaištavo nei jo bičiuliai, tačiau to įvykio paveiktas jis atsisako savo pašaukimo. Vietoj to, jis nusprendžia grįžti prie to, ką moka daryti, prie to, kur jis gali jaustis saugus. Kas vyksta su Petru? Nors ir matęs Viešpaties stebuklus, nors ir patyręs išgelbėjimą bei supratęs apie pražūtį, Petras pasiduoda į užsidarymą, o tai veda į apatiją ir abejingumą.

Kodėl šiuolaikinė bažnyčia yra tokia neefektyvi šiame pasaulyje? Todėl, kad krikščionys yra abejingi pražūstantiems, todėl kad daugeliui neatrodo jog Evangelija yra žmogaus gyvenimą keičianti žinia. Mūsų darbai, mūsų bėdos, mūsų saugumas, mūsų troškimai – štai apie ką pradedame galvoti. Štai kodėl užsidarę esame neefektyvūs, štai kodėl užsidarę savo pasaulyje, atradę savo aukštą ir patogią kėdę esme abejingi žmones ryjančiai pražūčiai. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug abejingumo. Mes jį pavadinome tolerancija, savo nuomonės ar požiūrio turėjimu. Kalbu ne apie toleranciją, kuria gerbiame žmogų kaip asmenį, o apie toleranciją viskam kas laužo Dievo įstatymus. Abejingumas ir tolerancija yra užkrečiami. Petras sako – einu žvejoti, o kiti Kristaus sekėjai sako – mes einame su tavimi. Jei Viešpats davė žmogui vadovavimo dovaną, tai vadovas ir turės pasekėjų, šiuo atveju pasekėjai seka paskui Petrą į žvejybą. Kokie tokio sekimo rezultatai? Tuščiai sugaištas laikas, tuščiai išeikvotos jėgos, tušti tinklai, tuščios rankos ir tuščios širdys. Ar tokiam gyvenimui mus pašaukė Viešpats Jėzus sakydamas - ,,Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu?”[1] Ar užsidaryme randame tarnavimo džiaugsmą, ar abejingume matome išganymo vaisius? Ar pasitraukdami į savo saugumo ir garantijų zonas, palikdami tarnystę Viešpačiui kitiems, mes netampame pamažu abejingais bendruomenei, tikėjimo puoselėjimui, misijai, pašaukimui, tarnavimui?

Jei mus ištiko nuoskauda ir ją mes užspaudžiame paaukodami krikščionišką bendravimą ir tarnavimą Viešpačiui, tuomet be abejonės abejingumas Viešpaties pašaukimui įsigyvens mūsų gyvenime. Nepameskime kelio dėl takelio. Nepamilkite neveiklumo, neužsiimkite tuščiu užimtumu, abejingumas Viešpaties karalystei paliks jus su tuščiais tinklais ir iššvaistytu laiku.

---

[1] Jono 20,21