Eliziejaus atsakas VIEŠPAČIUI

Eliziejus sugrįžo ir, paėmęs jungą jaučių, paskerdė juos. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė žmonėms valgyti. Tada paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.
1 Karalių 19, 21

Eliziejus Elijui praėjus į namus sugrįžta ne vien tik atsisveikinti su savo tėvais, bet ir pasiruošti pašaukimo tarnystei.
Pirmutinis darbas, kurį Eliziejus darė, ir greičiausiai dėl šio darbo daug kaimynų ir giminių stebėjosi, tai atsisveikinimas su jaučiais. Jaučiais jis užsidirbdavo pragyvenimui. Eliziejus galbūt galėjo jaučių ir neskersti. Juos pardavęs jis tikrai galėjo užsitikrinti pragyvenimą nors trumpai ateičiai, be to, ir Elijui būtų padėjęs. Kodėl Eliziejus pasielgė taip radikaliai? Kodėl jis atsisakė jam šių brangių darbinių gyvūnų? Niekas taip jam elgtis nesakė.

Antra. Ne vien tik jaučius, bet ir savo arklą Eliziejus sudegino. Mėsai kepti jis galėjo naudoti ir malkas. Tačiau jam tai buvo negražinamas pasirinkimas. Nėra kelio atgal. Eidamas tarnauti Dievui jis sudegino visus tiltus. Eliziejus žemdirbiu daugiau nebebus, Eliziejaus gyvenimas skirtas pranašo tarnystei. Dabar sekdamas Elijumi, jis tampa jo tarnu. Jis nebėra savarankiškas sau pačiam pragyventi pasirūpinti galintis vyras, dabar jis yra tarnas. Stebėdamas Eliją, patarnaudamas jam, melsdamasis kartu su juo jis mokinsis gyvenimo ,,seminarijoje” ir vieną dieną bus pasiruošęs priimti pranašo tarnavimo atsakomybę.

Atsisakyti jaučių ir arklo Eliziejui reikėjo ne vien tik mintimis, bet ir fiziškai juos prarasti.
Ekonomiškai orientuotoje visuomenėje galbūt mes jau net nebemokame tokiais standartais mąstyti, o reikėtų. VIEŠPATS kiekvieną žmogų nori išmokyti būti prisirišus ne prie savo pragyvenimo šaltinio, o prie Jo. Todėl ir senajame Įstatyme, ir bažnyčios mokyme yra mokymas apie dešimtinės mokėjimą, ir aukojimą virš dešimtinės. Žmogus, kuris gali atsisakyti materialinės gėrybės, turi galios džiaugsmingai paklūsti VIEŠPAČIUI ir patirti daugiau Jo palaiminimų.

Tarnaudamas Dievui, pranašas ir valgo ir gyvena iš Dievo malonės. Jeigu kalbėti atvirai, tai tikrai pinigais iš dangaus nelyja, o pranašai ir valgydavo, ir keliaudavo, jiems reikėdavo ir apsirengti, jie turėdavo ir ką vargšui paaukoti. Iš kur visa tai? Turbūt jiems gerai sekdavosi loterijoje? Tiesą kalbant, tikintieji juos paremdavo ir pasirūpindavo jų poreikiais. Kai tikinčiųjų šalia nebūdavo, tuo rūpindavosi VIEŠPATS. Taip, Izraelyje buvo pranašų, kurie turėjo savo ūkį, turėjo tėvų sukauptą palikimą, buvo tokių kurie tarnavo net valstybiniame darbe. Ir tai, kad vienas pranašas pragyvendavo iš savo valstybinio darbo atlyginimo, nėra rodiklis kitam pranašui, kuris gyvena vien tik iš Dievo ir tikinčių žmonių malonės.

Trečia. Eliziejus paskerdęs jaučius padarė vakarienę visam kaimui. Vieni tos vakarienės metu džiaugėsi, kiti liūdėjo, treti galbūt meldėsi už Eliziejų. Kaip atrodo, ko daugiau tos vakarienės metu buvo – liūdesio ar džiaugsmo? Neabejodamas manau, kad žmonės labiau džiaugėsi nei liūdėjo.
Kai man reikėjo eiti tarnauti į tarybinę armiją, mano tėvai taip pat kėlė pokylį. Išleistuvių pokylis daug ką reiškė išeinančiam kariauti. Dažnai tai būdavo ,,paskutinės vakarienės”, atsisveikinimo su artimiausiais žmonėmis pokylis, ir neduok Dieve paskutinis to žmogaus gyvenimo pokylis. Be to, juk nesinorėdavo į kariuomenę eiti nepasinaudojus paskutine proga pašvęsti. Tai ir šventėme.

Eliziejus matė kitaip. Jis žmones vaišino ir tarnauti ėjo ne okupacinei kariuomenei, o VIEŠPAČIUI, visos kūrinijos Kūrėjui. Tai tikrai džiaugsmo šventė, tai tikrai ryškus žmogaus gyvenimo pakeitimo taškas. Pavaišinęs žmones jautiena, Eliziejus duoda ženklą, kad nuo šiol jis žmones maitins ne savo rankomis uždirbtomis gėrybėmis, nes jau taip nebeuždirbs, o Dievo žodžiu. Tokiu būdu Eliziejus visiškai atsidavė VIEŠPATIES globai ir dėl VIEŠPATIES tapo mobilus. Dažniausiai tas, kuris turi labai mažai turi daugiausia, nes jis yra laisviausias žmogus.
Dievas daugelį iš mūsų yra pašaukęs tarnavimui. Kodėl tiek nedaug tėra atsiliepusių Jam? Paprasčiausiai dėl to, kad esame savavališkai apriboję savo laisvę ir prisiėmę įsipareigojimų, kurie stabdo mus nuo tarnavimo VIEŠPAČIUI.

Nesakau, kad dabar turime būti laisvi nuo nuosavybės, laisvi nuo bet kokių visuomeninių įsipareigojimų. Na visi mes gyvename visuomenėje, kuri turi savo taisykles ir dažnai kitaip negali būti. Tačiau mes turime būti išmintingi. Turime saugotis būti pavergti, ir turime būti pakankamai laisvi, kad Dievui pašaukus, galėtume Jam tarnauti ir nebūti įkalinti tų dalykų, kurie yra būtini mūsų gyvenime. Jeigu jūs vergaujate savo darbui, tai yra tokių darbų, kur galima ir užsidirbti duonai ir tuo pačiu lieka laiko tarnauti Dievui. Jeigu jūs vergaujate savo būstui ar transporto priemonei, tai vėl yra iš ko rinktis. Ne gyvenimas yra skirtas darbui, o darbas padeda mums gyventi. Eliziejus lengva širdimi atsisakė prie žemės jį traukiančių dalykų, kad galėtų gyventi pagal Dievo pašaukimą. Manau, kad ir mūsų tarpe yra tokių žmonių, kuriems reikia pergalvoti kokiam tarnavimui iš tikrųjų jie yra pakviesti.