@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Antradienis, Balandžio 12, 2005

Elijas perteikia VIEŠPATIES žinią

Tišbietis Elijas iš Tišbės Gileade tarė Ahabui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį.” /1 Karalių 17,1/

Izraelis šiuo metu gyvena laikotarpiu, kuomet vyksta daug pasikeitimu. Po trijų karalių Sauliaus, Dovydo ir Saliamono valdymo kadencijų Izraelio karalystė skyla į pietinę ir šiaurinę karalystes. Pietinė yra Judas, o šiaurinė šalis yra Izraelis, kurį sudaro 10 iš 12 Izraelio giminių.

Pirmasis naujojo Izraelio karalius Jeroboamas jį valdė 22 metus. Jis Izraelyje pradėjo stabmeldystę, nes nenorėjo, kad Izraelitai eitų VIEŠPATIES garbinti į Jeruzalę. Po jo 2 metus šalį valdė jo sūnus Nabadas. Sąmokslu jį nuvertęs Baša karaliavo 24 metus. Po Bašos 2 metus karaliavo jo sūnus Ela, tačiau jis buvo nužudytas Zimrio, kuris valdžioje išsilaikė tik 7 dienas. Po Zimrio valdžią paėmė Omris, kuris karaliumi buvo 12 metų.

Omrio valdymas Izraeliui atnešė politinį pastovumą. Samarija tapo Izraelio sostinė ir ji išliko 150 metų iki Asirijos užkariavimo. Kasinėjimai patvirtino tai, kad Omris statė daug prabangių pastatų, užsiėmė prekyba su užsieniu. Būdamas gudrus politikas Omris sugelbėjo Izraeliui suteikti saugumą, o patogi geografinė padėtis padėjo pakelti Izraelio ekonomiką. Omrio laikais Izraelis pradėjo klestėti. Jo sūnus Ahabas iš tėvo paveldėjo klestinčią karalystę. Omrio dinastijai metraštininkai savo raštuose Karalių knygose paskyrė trečdalį vietos, nors 400 Izraelio metų istorijoje ji užima vos dešimtadalį tautos istorijos. Karalių knygų metraštininkai greičiausiai norėjo pasakyti, kaip svarbus buvo šis laikotarpis, kurio metu į Izraelio pasaulėžiūrą pradėjo skverbtis Baalo garbinimas.

Kas vyko tuo metu, kada Izraelio scenoje pasirodė Elijas? Tuomet tautos karalius buvo Ahabas, ir jis kaip nė vienas iš karalių pasižymėjo Izraelio tikėjimo keitimu. Vedęs sidoniečių princesę Jezabelę, jis priėmė jos tikėjimą, ir savo valdymo laikotarpiu (22 m.) jis skatino Baalo religiją. Kuo ji buvo ypatinga? Baalo garbinimas iš dalies buvo labai patrauklus. Baalas buvo vyno ir vaisingumo dievas, taigi baalizmas skatino alkoholio gėrimą ir seksualinę laisvę, kaip religinę pareigą. Apskritai laisvių buvo daug, tikėjimas neturėjo jokių ribų, tik retkarčiais Baalui tekdavo paaukoti aukščiausią auką – vaiką. Baalo garbintojai tikėjo, kad seksualiniai santykiai šventykloje, su šventyklos prostitutėmis (moterimis ir vyrais) skatino vaisingumą. Ši pasaulėžiūra mokė, kad tokie tikinčiųjų veiksmai žadina Baalą santykiauti su savo partnere, ir tai žemei garantuoja vaisingumą ir gerą derlių.

Turbūt nėra sunku atspėti, ką pasako Elijas Ahabui susitikęs jį Gileade. Jei Baalas yra gyvenimo ir vaisingumo dievas, tai jis turėtų nugalėti sausrą, kurią VIEŠPATIES įsakymu, paskelbė Jo pranašas Elijas. Elijas paskelbė sausrą ne tam, kad ši kankintų kraštą, tačiau kad žmonės susidarytų nuomonę šiais klausimais:
  1. Tik vienas VIEŠPATS, ir ne Baalas, yra Dievas
  2. Elijas, ir ne Baalo pranašai, yra tikras Dievo pranašas
Viskas atrodo būtų gerai, jei ne VIEŠPATS. Jis ateina į kraštą atimdamas visą tai, ką pradėjo garbinti žmonės. Vaisingumas? – nebus lietaus nebus ir derliaus. Saugumas? - Ahabas tuojau eis kariauti su kelis kartus už jo didesne kariuomene, išsivesdamas apgaulingu saugumu patikėjusius gyventojų sūnus. Jei krašto nei žemė nebemaitina, nei sienos yra saugios, tai ko bėra vertas tas gyvenimas?

Šis trumpas epizodas, galima manyti, kalba ir šiuolaikinei kultūrai. Iš išorės gyvenimas atrodo labai geras. Gyventojai dabar gyvena saugų ir palyginti patogų gyvenimą. Ne, Lietuvai dar toli iki ,,rojaus” žemėje, tačiau vis dėlto to čia galima gerai gyventi. Šiandien, kaip tauta, galime įžvelgti tai, kad esame patikėję ekonomine gerove, Europos sąjungos privilegijomis ir NATO teikiamu saugumu. Galbūt taip ir yra. Tačiau dabar kaip niekada anksčiau mūsų tautos pasaulėžiūra nebuvo taip artima Baalizmui. Pataikaujame savo aistroms ir jausmams. Aukodami savo vaikus ir sutuoktinius siekiame savo vaizdinių gerovės. Kur mūsų gyvenime yra vieta Dievui? Juo beveik net nebetikime, tik apie filosofuojame apie Jį.

Apgalvokime: Kaip apgaulinga Omrio ir Ahabo statyta gerovė atvedė Izraelį ilgiems metams prie bado, taip ir šiuolaikinė pasaulėžiūra jau daugelį yra atvedusi prie dvasinio bado. Merdėjame, bet dar gyvename, tačiau ar ilgai taip bus?