Štai tavo …

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalena. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,,Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: ,,Štai tavo motina!” Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.

Jono 19, 25-27

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo!
Iš tikrųjų mums toks vaizdas yra labai svetimas. Kas iš mūsų yra stovėjęs egzekucijos vietoje, prie mirštančio brangaus žmogaus? Niekas to ir nenorėtų, tačiau gyvenime tai atsitinka, kad kartais tenka atsistoti ir žiūrėti, raudoti, matyti neviltį ir gedėti.
Mėginu tai įsivaizduoti šiuolaikiniame kontekste. Yra tekę stovėti prie kapo duobės ir matyti į ją besileidžiantį mamos karstą. Tikrai labai graudu ir liūdna, tačiau guodiesi tuo, kad tokia yra visų mirtingųjų dalia ir kiekvienas turi savo valandą.
Jei į duobę leistų gyvą žmogų, verstų ant jo žemes, mėtytų akmenimis ir naudodami prievarta jį atiduotų į mirties rankas, ką darytume tuomet? Jei susirinkusieji į tą mirtį žiūrėtų su pramoga ir teisuoliškai komentuotų mirties agoniją, visai kitokių jausmų lydimas išgyventum sau artimo žmogaus išėjimą.
Mes mėginame stotis šalia kryžiaus, tačiau tai tėra tiktais mūsų bandymai. Mes rengiame renginius kuriose minime ir žodiniais paveikslais piešiame Kristaus kančią, tačiau abejoju kad mums pavyksta atsistoti prie Jėzaus kryžiaus. Tikrovėje Iš dvylikos išrinktųjų vyrų prie kryžiaus stovėjo tiktais vienas, o iš būrio sekėjų tik trys moterys, iš kurių viena buvo Jėzaus motina.
Neskubėkime su atsakymu, jei kas klausia mūsų - Ar stovime šalia Jo prie kryžiaus? Tik labai artimas arba visiškai abejingas gali regėti ant kryžiaus mirštantį Viešpatį, matyti Jo priešus ir likti stovėti. Lengviausia būti šalia Jo kai vyksta šventė, arba kai ko nors iš Jo reikia.

Šie žodžiai kurie pasigirsta nuo kryžiaus yra stebinantys tiek šiuos gedinčius žmones, tiek mus pačius. Kančioje, kurioje kūnas kovoja su mirtimi Jis dar galvoja apie kitus!

Štai tavo… sūnus… tavo motina.
Keista kad tokioje kančioje Jėzus dar galvoja. Jo pojūčiai yra paskendę skausmuose: aižantis rankų ir kojų, deginantis odos, iš proto varantis galvos skausmas, ir apskritai už kiekvieną įkvėpimą mokama didžiulio skausmo kaina. Reikia manyti, kad tuomet norisi tiktais mirti.
Kažkodėl šiame skausmų siaube Jėzus yra visai kitoks. Jis rodo susirūpinimą jį stebinčiais artimaisiais ir juos guodžia. Ir motinai ir mokiniui yra skiriami žodžiai – štai tavo….
Galbūt kai kas pagalvotų, kad tai yra mirštančiojo kliedesiai, kuriuos mes iškeliame ir paverčiame tikėjimo doktrinomis, tačiau ar tai nėra Dievo būdo atspindžiai?
Dažnai matydami savo aplinkybes sakome, kad Dievui nerūpi… kad mes neuždirbame pakankamai, kad per dideli mūsų mokesčiai, kad mus kamuoja ligos, kad santykiai su žmonėmis sudėtingi. Ir mūsų svarstymas tuomet yra toks – tu kabėk ten ant kryžiaus, o aš gyvensiu savo gyvenimą, nes manimi niekas kitas nepasirūpins tiktais aš pats!
Kiek laiko ji gyveno su mokiniu? To tikslai nežinome, galime tiktais pasikliauti tradicijos žiniomis, o jos yra dvi. Viena tradicija sako, kad mokinys gyveno Jeruzalėje vienuolika metų iki tol kol Jėzaus motina būdama penkiasdešimt devynerių mirė. Kita tradicija sako, kad jis keliavo į Efezą ir su savimi pasiėmė ir ją.[1] Kristaus žodžiai ištarti ant kryžiaus, jiems naiviems ir baimėje ir tikėjime, tapo jų gyvenime kūnu.
Jei mes gyvename tikėdami šia kryžiumi skeliama Evangelija, tai tuomet Dievas yra mūsų Tėvas. Visi mes – tėvai, vaikai, vyrai, moterys esame Jo vaikai, ir neturėtume būti vieniši ir apleisti. Kartu šlovinti Viešpatį, kartu Jį sekti, kartu tarnauti, kartu kentėti, kartu ieškoti paguodos.
Štai per Kristų ir esame broliai ir seserys. Per Dievo Dvasią esame suvienyti.

---

[1] G.Campbell Morgan, D.D., The Gospel according to John, Fleming H.Revell company, p 296.