@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Kovo 17, 2005

Štai mano tarnas

„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.
Izaijo 42,1

Izaijo žinia prasideda viltimi žmonėms, kurie kadaise tą viltį atmetė. Jeigu susimąstytume apie dabartinę jų aplinką, tai gyvenimas tikrai nėra puikus. Jie yra tremtiniai svetimame krašte. Koks yra tremtinio gyvenimas? Būdingas bruožas visiems tremtiniams tas, kad jie neturi teisių. Bet kuriuo metu iš aukščiau gali būti priimtas jiems nepalankus sprendimas, ir tremtiniai gali būti perkelti ar į kitą vietą gyventi, arba jiems gali būti pakelti mokesčiai, arba jų jaunuoliai paimti į užkariautojų kariuomenę, arba priversti eiti dirbti lažą. Tremtyje gyvenimas labiau panašus į egzistenciją, o šiuo metu būtent taip ir gyvena šie žmonės Babilono krašte.

Daugelis šeimų Lietuvoje patyrė tokią būseną. Mano močiutė, kuri tuo metu buvo našlė, buvo pasodinta į kalėjimą, ūkis iš jos buvo atimtas, 5 vaikai išdalinti auginti giminėms ir kaimynams. Šiandien ji dar gyva, jai 97 metai, tačiau tų dienų prisiminimai ją vis dar įveikia. Net praėjus 50 metų laikui apie tai pasakoti negali, nes iš karto ji pradeda verkti. Tai tik vieno gyvenimo labai glaustas pasakojimas, tačiau tūkstančių tūkstančiai šeimų per karus ir okupacijas patyrė pažeminimą, paniekas, su jais buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais.

Ir taip šiame pasaulyje su žmonėmis elgiasi žmonės. Jeigu viena valstybė, gali ateiti ir be gailesčio kitos valstybės gyventojus žudyti, tremti, įkalinti, iš vaikų atimti tėvus, o vėliau juos dar privesti sakyti eilėraščius, kuriose jie yra mokomi girti šią okupuojančią sistemą, tai pagalvokime, ką su žmogumi gali padaryti šėtonas, jei šis nesiglaudžia prie Dievo ir neprašo Jo malonės jį išgelbėti?

Apaštalas Petras primena, kad šiame pasaulyje esame tik viešnagėje, ši žemė, nors ir išaugino mus, tačiau nėra mūsų tėvynė (1Pt 1,17).

Jeigu anksčiau VIEŠPATS tautai kalbėjo sakydamas jiems – Štai kelias kuriuo turite eiti, Štai pasirinkimas kurį jums reikia daryti, tai dabar daugelį metų jie negirdėjo VIEŠPATIES žinios, kuri juos vestų į gyvenimo gerovę. Dėl savo užsispyrimo per šiuos metus jie negirdėjo VIEŠPATIES žodžio ir jų visas geriausias patyrimas tebuvo užkariautojų rėžimas.

Klausydamiesi tokių žodžių, dabar tikrai galime galvoti, kaip atitolę esame nuo tokios padėties. Tačiau prisiminkime, kad prieš kelius dešimtmečius ir šie žmonės nieko panašaus nepatyrė, jie patogiai gyveno sau juokdamiesi iš tokių pranašų žinių, o dabar jie klausosi jų išsižioję, ir laukia nors ir menkiausio vilties pažado.

Dievo žodis, kuris buvo taip nereikalingas prieš krizę, pasirodo tampa labai svarbiu dalyku žmonėms, kurie anksčiau šaipėsi iš jiems skelbiamo žodžio, ir ,,žinojo” kaip reikia gyventi.

„Štai mano tarnas” – tai vėl VIEŠPATIES žodis. Beje, šie žodžiai kalbami ne vien tik tai kartai, jie išlieka visoms žmonių kartoms. Suprantama, būtų jiems geriau dabar girdėti ne apie VIEŠPATIES tarną, bet apie VIEŠPATIES planą, kuo greičiau juos išvaduoti iš užkariautojų rankų, tačiau yra taip kaip VIEŠPATS siūlo.

Kalbant apie tarną, tai svarbu buvo į Jį žmonėms kreipti dėmesį tada ir lygiai taip pat svarbu yra dabar. Štai apie ką turėtume kalbėti, štai kur turėtume dėti savas viltis, ir tik toks yra mums VIEŠPATIES žodis šiandien. Taip, šiandieninis mūsų supratimas šiek tiek skiriasi nuo tų žmonių supratimo. Jie turėjo savo viltis patikėti VIEŠPATIES tarnui, nes jie labai troško ir politinės laisvės, tačiau įkalinta siela yra kur kas siaubingiau už tremtį į kitą valstybę ir darbą toje valstybėje. Dėl savęs pačių, ne dėl Dievo, dėl savo gyvybės, dėl savo ateities kreipkime akis į Jėzų. Į tą VIEŠPATIES pasiuntinį, kuriuo gėrisi VIEŠPATS, kurį Jis išsirinko ir atidavė mums.

Kaip mes galime pradėti Jį matyti, ir pradėti girdėti tai, ką jis sako? Ogi grįždami prie anksčiau kalbėtų Izaijo žodžių: ,,Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti; ramybė ir pasitikėjimas – jūsų jėga.” (Iz 30,15)

Per televizija teko matyti ugnikalnio išsiveržimą ir branduolinės bombos sprogimą . Vieno ir kito reiškinio pasekmė yra ne vien tik visą naikinantis karštis, tačiau ir gausybė dulkių ir pelenų išmetimas į atmosferą. Būna, kad pelenai lyg debesys uždengia visą padangę ir kraštą apgaubia tamsa ir šaltis. Tuomet saulės visiškai nematyti. Tie kas yra tokiose aplinkybėse jos nemato, bet žino, kad saulė yra virš šių debesų. Kas gali atidengti tą saulę, ir kaip ji gali nušviesti kraštą savo šviesa? Tik stiprus vėjas tai gali padaryti, kuris nupučia visus nešvarumus ir dulkių debesį į šalį, ir tai nušvinta užtemdyta padangė.

Taip ir yra su mūsų nuodėmėmis. Per jas negalime regėti VIEŠPATIES šlovės, ir tik vieno dalyko galime melsti, kad VIEŠPATIES dvasia atneštų mums atleidimą ir suteiktų regėjimą to, kuris sukūrė visą visatą, kuris sukūrė mus ir kuris į mus tiesia rankas. Štai VIEŠPATIES tarnas, - sako pranašas. Žiūrėkime į Jį.

0 Comments:

Post a Comment

<< Home