Hagaros kelionė į laisvę

Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, išsiuntė ją drauge su vaiku. Išėjusi ji klajojo Beer Šebos dykumoje. Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji padėjo vaiką po krūmu, paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais maždaug per lanko šūvį, sakydama: „Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta.“ Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis.

Pradžios 21, 14-16

Tai kas vyksta šios istorijos metu turbūt supykdė ne vieną žmogų. Jeigu mes paniekinamai žiūrime į tuos žmones, kurie į gatvę išmeta savo naminį gyvuliuką, tai kaip reikėtų žiūrėti į tikėjimo tėvą Abraomą? Tiesa, ir mūsų dienomis atsitinka, kad vyras išvaro iš namų žmoną su vaikais, tačiau tai visai kas kita nei Abraomo situacijoje.

Manyčiau, kad šiuo metu visi trys yra pasimetę. Abraomas pasimetęs, nes jis taip elgiasi prieš savo valią. Pats protu nesuvokdamas, savo įsitikinimams prieštaraudamas, jis paklūsta savo žmonos Saros norams ir Dievo valiai. Tik Dievo žodžiu pastiprintas ir Juo pasitikėdamas jis siunčia Hagarą su vaiku į Beer Šebos dykumą. Nuo Egipto sienos juos skyrė apie 100 km. dykumos juosta. Abraomas greičiausiai tikėjosi, kad ji su vaiku per kelias dienas pasieks Egiptą ir ten apsigyvens.

Skaitant Biblijos moterų istorijas, Hagaros istorija atrodo labai graudi, tačiau pasakyčiau ji yra labiau įspūdinga nei graudi. Jeigu ją skaitome orientuodamiesi į šiuolaikinės kultūros moralines nuostatas, tuomet Hagaros mums turi būti labai gaila. Ji panaudota Abraomo palikuoniui pagimdyti, ir maždaug po 15 metų yra išvaroma į dykumą, kaip niekam nereikalinga moteris. Galima štai taip trumpai papasakoti šią istoriją.

Tačiau mes ją skaitykime iš tuometinės kultūros požiūrio. Sakykime jūs asmeniškai pažįstate Hagarą kaip vergę, kurią Abraomas įsigyja būdamas Egipte (Pr 12,16). Jeigu Abraomas jos būtų nenusipirkęs, tai ji greičiausiai būtų patekusį į kito pono namus, ir kas žino, kaip jai ten būtų sekęsi. Abraomo namuose, jai tenka neeilinis vaidmuo. Šeimininkė pasirenka ją ir duoda ją kaip žmoną Abraomui (Pr. 16,3). Ilgai netrukus Hagara pastoja ir būdama nėščia pradeda niekinti jai malonę parodžiusią šeimininkę ir galbūt netgi taikosi ,,užimti” jos vieta. Natūraliai moterų tarpe kyla konfliktas, ir konflikto pasekmė ta, kad Hagara neatlaikiusi įtampos bėga. VIEŠPATIES angelas ragina ją iš dykumos grįžti į namus, ką ji ir padaro. Ką Hagara veikė kitus 15 metų Raštas tyli, tačiau greičiausiai jos pagrindinis užsiėmimas buvo motinystė, žmonos vaidmuo, namų ūkio darbai… Kiek galima suprasti, konfliktas kilęs tarp jos ir Saros taip ir neišsisprendė, ir ypač dėl sūnaus Izmaelio, kuris augo ir jau buvo realus kandidatas užimti Abraomo vietą, jei šis netikėtai mirtų.

Taigi, žiūrint to meto Hagaros draugės akimis, ji padarė stulbinančią karjerą ir netgi dar turėjo daug vilties tapti viso paveldo ponia. Tačiau VIEŠPATIES planai buvo kitokie. Sara matė tai, ko nematė Abraomas. VIEŠPATS matė tai, ko nematė nei Sara nei Abraomas, todėl Jis sustabdė Hagaros karjerą. Jai šiuo atveju tenka karti dalia, tačiau tai nėra blogai kaip tai atrodo, nes praeityje ji buvo vergė, kurią galėjo įsigyti bet kas. Per dykumą Hagara, laisva moteris, su sūnumi grįžta į savo kraštą. Ji niekam nebevergaus, gaila jai, tačiau ponia būti yra ne jos lemtis. Dažnas žmogus sekantis paskui Kristų, pergyvena panašias į Abraomo arba Hagaros situacijas.

Būna metas, kuomet reikia daryti sprendimą, kuris neatitinka išmoktų tikėjimo kanonų – tuomet telieka klausytis Viešpaties. Būna metas, kada iš vergystės pakyli į garbingą vietą, ir išdidumas dar kužda, - čia dar ne viskas, galima dar aukščiau. Turbūt nėra kuo stebėtis, kad šiuos dalykus VIEŠPATS stebi, ir duoda kartais tokiems ,,abraomams” sprendimus, kurie yra prieš mūsų gerovę. Įvairiai būna, tačiau prisiminti yra verta mums visiems, kad tiems, kurie myli Dievą, viskas išeiną į gerą (Rom 8,28).