@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Penktadienis, Kovo 25, 2005

Eli, Eli, lema sabachtani?

Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: "Eli, Eli, lema sabachtani?", - tai reiškia: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!"
MATO 27, 46

Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria jam skirtą skausmo, gėdos, kančios, kaltės, atskyrimo, netgi izoliacijos dalį. Vieniems žmonėms tokie dalykai vyksta viso gyvenimo bėgyje, kitiems tai būna koncentruotai kažkuriuo tai gyvenimo etapu. Kaip bebūtų, tačiau kiekvienu atveju žmogui kenčiančiam tokią kančią tai yra sunku. Galbūt, todėl ir Dovydas, patirdamas vienatvę ir jausdamasis visų žmonių apleistas, savo psalmėje rašė: Nors einu per tamsiausią slėnį... (Ps.23, 4). Ir turime suprasti, kad kiekvienas, kuris eina Dievo keliais neišvengiamai eis tuo keliu, kuris veda per tamsiausiąjį slėnį.

Skaitydami Bibliją neišvengiamai susitinkame su Abraomu, kurį Dievas atvedė į bado kraštą, perskaitome ir Juozapo istoriją, kuri pasakoja apie vaikiną pasielgusį teisingai ir už tai praleidusį daugiau nei trylika metų tamsiuose kalėjimuose. Skaitysime ir apie Moze, kuris norėdamas savo tautai atnešti laisvę, atrodo su pateisinama priežastimi įvykdo nusikaltimą ir likusią gyvenimo dalį praktiškai praleidžia gyvendamas dykumoje. Skaitome ir apie pranašą Eliją, tą vyrą, kuris vienas drįso stotį prieš tuometiniame Izraelyje pačios populiariausios religijos šventikus. Ir štai šis tikėjimo vyras dykumoje, iš baimės dreba ir nežino ar apskritai yra verta jam gyventi. Taip, istorijoje Dievu sekantys žmonės neišvengia tamsaus slėnio. Jų tarpe taip pat ir mums visiems pažįstamas Jonas Krikštytojas, kuris savo metu buvo labai populiarus žmogus ir kurio tarnystė Dievui ypatingai reikšminga, paruošiant kelia Mesijo atėjimui, tačiau karaliaus gimimo ir puotos diena, Jonui atrodo yra diena, kurios metu iš tamsiausio slėnio jis išeina netradiciniu būdu. Ar mums taip pat yra skirta tamsi diena tamsiame slėnyje kaip ir visiems minėtiems tikintiesiems? Turbūt, tačiau jos niekaip negalime sulyginti su ta, kuri buvo tą vieną Penktadienio vakarą.

Mes skaitome Šventojo Rašto eilutes, kurios kalba apie tamsiausią istorijos dieną. Ir šis penktadienis yra tamsi diena ne vien tiktais fizine prasme, tačiau tai diena, kurios metu siautėjo tamsybių jėgos: Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas”(Lk.22, 53). Žmonijos istorija sustoja ties Kryžiumi prie kurio prikaltas Atpirkėjas. Nors ir neįtikinama, tačiau čia yra visos žmonijos viltis, čia sutinkame viso blogio priežastis kovojančias prieš žmogaus laisvę.
Ant kryžiaus vyksta konfliktas tarp Dievo ir blogio, tarp Dievo ir nuodėmės, tarp Dievo ir šėtono su jo visomis galybėmis, tarp Dievo ir mirties, tarp Dievo ir pasaulio tamsos. Prie kryžiaus prikaltas Žmogaus Sūnus, Naujasis Adomas, Dievo Avinėlis, Mesijas, Kristus, Įsikūnijęs Dievo Sūnus. Dieviškoji prigimtis žmogiškame kūne draskoma visais įmanomais būdais, fizinėmis kančiomis, -nuplaktas bizūnais, fiziškai išalintas, prikaltas su vinimis, savo svorio, kaitros, musių, troškulio išsekintas; jausminėmis priemonėmis - išrengtas ir išjuoktas prieš žmones, kurios Jis myli, apleistas savo mokinių, ir priskirtas prie labiausiai nekenčiamų Jėzus yra pačioje tamsiausioje pasaulio egzistencijos valandoje. Dieviškoji prigimtis žmogiškame kūne draskoma, tai valanda kurioje nėra jokių kompromisų, jokių sandėrių, jokių pakeičiamų sąlygų iki tol, kol viskas bus baigta.

Dievo Sūnus aukojamas ant kryžiaus aukuro. Nematomas peilis ręžią Avinėlio krūtinę nužudydamas visą kas buvo gyva žmoguje Jėzuje. Jis perpjauna Nekaltojo Avinėlio kraujagysles iš kurių išsilieja atperkamasis kraujas nuplaunantis nuodėmes visiems, kurie atnešė paaukoti šį Avinėlį ant kryžiaus aukuro. Tokią akimirką Avinėlis vien tiktais jaučia šaltus mirties ir nuodėmės ašmenis ir krauju ištekančia gyvybę. Ką daugiau begalima sakyti, nebent vien tiktais šaukti skausmo ir nuoskaudos žodžius: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” Nuodėmė, nors ir ne sava, tačiau yra didžiausias barjeras tarp Tėvo ir Sūnaus, ir ji iššaukia didžiausią nuoskaudą. Ne Tėvas apleido, ne Sūnus nesuprato, tačiau nuodėmė išskyrė: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

0 Comments:

Post a Comment

<< Home