@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Trečiadienis, Kovo 16, 2005

Dievas pakeliantis Hagaros naštą

Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas: „Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą iš ten, kur jis yra. Eikš, pakelk berniuką ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą“.Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.

Pradžios 21, 17-19

Kokiu metu dažniausiai mes norime girdėti VIEŠPATĮ? Tiesą kalbant, norėtųsi Jį girdėti visada, tačiau toks įspūdis ir daugelio patyrimas, kad VIEŠPATS aiškiai ir suprantamai kalba retai.

Abraomui Jis kalbėjo tuomet, kai jis visiškai kankinosi ir tikrai buvo nepajėgus priimti šeimyninį konfliktą išsprendžiantį sprendimą. Daugeliu atveju Abraomui Jis nekalbėjo sunkiu metu, kai ėjo į pažado žemę ir pakliuvo į badą, kai jo žmoną pėmė į savo haremą Egipto, o vėliau ir Negebo krašto karaliai. Tačiau VIEŠPATS kalbėjo Karaliui Abimelechui, kuris vėliau žodžiais auklėjo senąjį Abraomą.

Hagara į save du kartus taip atkreipė VIEŠPATIES dėmesį, kad šis jai pasiuntė savo angelą, kuris kalbėjo su ja. Pamatykime tai, kad abu kartus VIEŠPATS jai kalba tuomet, kai ji yra dykumoje. Kai ji praranda viską, kai ji nebeturi jokios vilties pasiekti ką nors savo pačios jėgomis, kai net paprasčiausio vandens gyvybei palaikyti nebemato, tuomet VIEŠPATS su ja kalbasi.

Retkarčiais tai tėra vienintelis būdas, kuriuo prie žmogaus gali prieiti VIEŠPATS. Kai žmogus visiškai viską praranda,kai girdėjo viską ir viskuo nusivylė, dažnai lieka vienas neklausytas balsas. Tai nėra pats geriausias būdas išgirsti VIEŠPAČIUI. Šiandien daug žmonių planuoja savo ateitį, kyla aukštyn karjeros laiptais, perkasi daiktus darantį gyvenimą patogesniu ir šiame sukuryje visiškai nebeturi laiko bendravimui su Dievu. Nėra ko stebintis, kai visa ta gerovė, į kuria buvo sudėta tiek daug laiko ir jėgų pradeda trauktis į šalį. Taip atsitiko Hagarai, taip gali atsitikti ir kiekvienam iš mūsų, kuris pamilome karjerą, užimtumą, materialines gėrybes, pramogas…

Šis Biblijos tekstas atvirai kalba tai, kad Hagara dykomoje yra VIEŠPATIES sprendimu. Tai ne Abraomo požiūris į moterį pirktą kaip vergę, atvedė Hagarą su sūnumi į dykumą, o VIEŠPATIES gerumas jai, moteriai, kuri turėjo patirti dykumą, kad joje išgirstų VIEŠPATĮ ir pamatytų Dievo valią savo tolimesniam gyvenimui.

Štai pasakojimas pastoriaus žmonos Deling iš Kinijos, ir apie jos karčią gyvenimo dalį, kuomet jos vyras buvo kalėjime. Kelias sunkus, tačiau ar tai beprasmis kelias ne mums spręsti[1].

,,Netrukus po mūsų apsilankymo pas Yun, aš pagimdžiau sūnų. Tai buvo stebuklas. Pribuvėja, kuri padėjo man pagimdyti, sakė, kad pirmą kartą matė, kad moteris pagimdytų visai be skausmų. Aš tikrai nemeluoju, kai sakau, kad man visai neskaudėjo. Tai buvo Dievo maloninga dovana man.

Keletą dienų prieš pagimdant, man liepė nueiti į ligoninę ir pasidaryti abortą. Valstybinė šeimos planavimo tarnyba man pasakė: “Tavo vyras niekada neišeis iš kalėjimo. Padaryk sau paslaugą ir neleisk šiam kūdikiui gimti.” Jie liepė man sugrįžti po kelių dienų ir būtinai pasidaryti abortą.

Aš buvau persigandusi. Žinoma, tikrai nežadėjau atsisakyti kūdikio, bet žinojau, kad jei negrįšiu į kliniką, jie patys mane suras ir nužudys mano kūdikį per prievartą.

Aš pasidalinau savo skausmu su mama ir kitais broliais ir seserimis. Jie karštai meldėsi, kad Viešpats padėtų išspręsti mano situaciją. Viešpats atsakė į mūsų maldas! Staiga, aš pagimdžiau, 2 mėn. anksčiau, ir valdžia jau nieko nebegalėjo padaryti. Kai šeimos planavimo tarnybos darbuotojai atėjo pas mane išsiaiškinti, kodėl aš neatėjau paskirtu laiku, jie rado mane sėdinčią ir maitinančią savo nuostabų kūdikėlį. Jie nebegalėjo nieko padaryti.

Nusiuntėme į kalėjimą Yun žinutę apie gimusį sūnų. Jis atgal atrašė: “Jo vardas bus Izaokas”. Viešpats sapne jam parodė, kokį vardą duoti mūsų sūnui.

Tas laikas mums buvo labai sunkus. Mes gyvenome žemiau skurdo ribos. Policija atėjo į mūsų namus ir paėmė visus vertingesnius daiktus: puodus, keptuvę, baldus, netgi mūsų rūbus. Yun mama ir aš nebeturėjome kitos išeities, kaip eiti dirbti į laukus, kitaip būtume badavusios. Mamai jau buvo 60 metų, bet ji dar turėjo jėgų.

Praėjus vos savaitei nuo Izaoko gimimo, broliai ir sesės iš bažnyčios už 100 km. atvyko mums padėti dirbti laukuose. Ten, kur mes gyvenome, vyresnio amžiaus moterys visai nedirbdavo laukuose. Tai buvo jaunų ir stiprių darbas. Bet kai artimieji mus aplankė, pamatė, kad Yun mama sunkiai dirba laukuose!

Draugai surinko mūsų kviečius, surišo juos ir sustatė lauko gale, kad išdžiūtų. Kai jie jau buvo grįžę namo, užėjo baisi audra ir Yun mama išskubėjo į lauką surinkti viso derliaus.

Pradėjo griaudėti griaustinis, ir medinis vežimas, kuriuo Yun mama stengiasi suvežti kviečius apsivertė ir prispaudė ją prie žemės. Viena jos ranka ir koja buvo labai stipriai prispausta prie žemės. Taip ji prabuvo lauke, pilant stipriam lietui labai ilgą laiką. Sėdėdama namie su kūdikiu, aš nežinojau, kad atsitiko. Yun mama dar ilgai kentė skausmus, kol sulūžusi koja ir sunkiai sužeista ranka sugijo.

Tai buvo visiška nelaimė. Aš daugiau nebegalėjau pakelti. Mano vyras buvo kalėjime, dauguma mūsų giminaičių ir draugų pasmerkė mane, man buvo sunku vienai prižiūrėti naujagimį, o dar Yun mama labai smarkiai susižeidė. Vieną dieną, dirbdama lauke, pasijutau labai blogai ir nualpau – buvau visai išsekusi. Po ilgo laiko atsigavau ir pradėjau verkti, žinojau – mano šeima manęs išsižadėjo, mano vyro sesuo ir kaimynai nuolat mane įžeidinėdavo. Aš pažvelgiau į dangų ir pradėjau giedoti 123 psalmę:

Keliu akis į Tave, kuris sėdi dangaus soste!

Kaip tarnų akys žvelgia į šeimininko ranką

ir tarnaitės akys į šeimininkės ranką,

taip mes žvelgiame į Viešpatį, mūsų Dievą,

laukdami kol jis mūsų pasigailės.

Pasigailėk mūsų, VIEŠPATIE, pasigailėk mūsų,

Nes esame persisotinę didelio pažeminimo.

Jau esame persisotinę įžūliųjų patyčių ir išdidžiųjų paniekos.”



[1] “The Heavanly Man” Brother Yun ir Paul Hattaway