Tamsa

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: ,,Tebūna šviesa!” Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
Pradžios 1, 1-5

Mūsų patiriamas pasaulis turi daug grožio. Linksma ir smagu yra gyventi, jeigu patiriame tiktais pasaulio grožį ir gėrį, tačiau kaip ir moneta pasaulis turi kitą pusę. Per pastarąsias dienas teko mums girdėti ir netgi matyti, kas gali atsitikti kai vandenyne sudreba žemė, arba ką gali padaryti įsisiautėjęs vėjas. Be grožio, pasaulyje daug netramdomos energijos, kuri praradusi kontrolę aplink save viską naikiną. Galbūt šį yra tik viena iš priežasčių, dėl kurių verta prisiminti tamsą, tą tikrąją tamsa, kuri į save traukia visą kas yra gyvą ir negyvą, kuri buvo pradžioje ir norėtų būti ir pabaigoje.
Štai šios pirmosios Pradžios knygos eilutės teigia, kad sukūrimo pradžioje pasaulio vaizdas buvo toks. Žemė yra apibūdinama žodžiais – padrika, dyka, o visur aplinkui tvyro gaubianti tamsa. Žemėje nematyti jokių gyvybės ženklų, nieko žavingo joje žmogus negalėtų rasti, ir apskritai tokioje žemėje nebūtų įmanoma gyventi. Net jeigu joje ir buvo chaosas, tai jis buvo savo vietoje, vis vien nėra nieko tokio, ką jis galėtų sužaloti ar kam galėtų pakenkti.
Pasižiūrėkime, kūrinijos tvarkoje pirminiu dalyku Dievas kuria šviesą ir ją atskiria nuo tamsos. Norisi pastebėti, kad šviesuliai dangaus skliaute buvo sukurti tiktais ketvirtoje dienoje. Kaip mes suprantame tamsą šiandien yra vienas dalykas, ir visai kitas dalykas yra tikroji tamsa, kurios erdvėje Dievas kūrė pasaulį, kurią Dievas nušvietė ją ne šviesulių skleidžiama šviesa, o šviesa sklindančia iš Dievo artumo. Taip, šviesuliai mums turi didžiulės įtakos, nes jų dėka mes matome šį pasaulį, jų dėka mes turime šilumą, tačiau atsiminkime, kad šviesuliai nėra ta tikroji šviesa.
Šiuo metu norisi sustoti tik ties šia mintimi, kuri kalba apie egzistuojančią tamsą. Kokia yra ta tikroji tamsa? Kaip ją nusakyti, jei esi jos nepatyręs? Tai sunkus uždavinys, apie ją galima kalbėti tik suprantamais vaizdiniais, o žmogus patyręs ją kažin ar norėtų apie tai kalbėti. Gal būt yra taip, kad Dievas žmoniją yra apsaugojęs nuo tos tikrosios tamsos. Mes gyvename pasaulyje, kuris jau yra apšviestas Dieviškosios šviesos ir šviesulių šviesos. Tuo pačiu mes turime šiokį tokį tos egzistencinės tamsos ir uždengtų šviesulių tamsos patyrimą. Šis pasaulis buvo kuriamas gyvenimui, todėl jis ir yra apsaugotas nuo tamsiosios egzistencijos pusės, ir jame nėra patiriama ta tikroji VIEŠPATIES skleidžiama šviesa.
Ar verta šiandien yra kalbėti apie tamsą? Ką ji reiškia žmonėms gyvenantiems pasaulyje, kur šviesa ir darna yra savaime suprantami dalykai? Apskritai gyvenimas yra stipriai pasikeitęs, nes elektrinių jėgainių dėka mūsų namai, gatvės, miestai yra apšviečiami. Dėl šios šviesos mes galime gyventi ilgiau, galime užsiimti daugiau dalykų, galime turėti įvairesnių laisvalaikio praleidimo formų. Jeigu taip imtų kas nors ir išjungtų visas elektrines ir šalyje nebūtų keletą savaičių elektros energijos, kai tada mes gyventume?
Ar kada nors mąstėme apie tai, kad tamsa yra draugė mirčiai, nebūčiai ir chaosui? Jeigu tamsą galėtume apibūdinti savo penkiais pojūčiais tuomet pojūčiai yra ,,išjungti” ir nieko verti: nieko nematytume, nejaustume jokio skonio, nebūtų garsų, nebūtų ko uostyti, kūnas būtų jautrus kaip akmuo. Tuomet egzistencija nieko nereikštų. Mūsų pojūčiai būtų betiksliai, bet kokios pastangos pamatyti, pajausti artumą, paragauti, užuosti, išgirsti būtų be rezultatų.
Tamsoje VIEŠPATS kūrė pasaulį atskirdamas jį šviesa, bet gyvenimą įgalino ir įprasmino šviesoje. Taigi, grįžimas į tamsa ir yra nutolimas nuo gyvenimo. Pasitraukimas nuo šviesos yra ėjimas į mirtį. Biblija nemažai kalba apie egzistencinę tamsą ir jos santykį su žmogumi. Būti tamsoje, vadinasi patirti mirtį ir izoliaciją. Kadangi žmogus turi nemarią gyvybę nebūties žmogui patirti nėra įmanoma. Jis būdamas nemarus vis vien gyvens patyrimais ir siaubingas yra tamsos patyrimas. Tamsa žmogui, kuris sukurtas gyventi šviesoje, yra grėsminga vieta žmogui būti, tačiau daugelis žmonių savo noru pasirenka tamsą.
Baisiausia yra tai, kad arti yra metas, kuomet visa žmonija susitiks su tamsa: Viešpaties diena arti, tai diena tamsos, sunaikinimo metas tautoms. (Ez 30,3) Ta diena - rūstybės diena, diena vargo ir suspaudimo, diena nelaimės ir sunaikinimo, diena tamsos ir sutemų, diena debesų ir miglos. (Sof 1,15)
Ką galime sakyti girdėdami tokius dalykus Dievo žodyje, kaip mes galime reaguoti apie tokią pranašaujamą ateiti? Pasirinkimas tikrai nėra didelis. Galvojant apie lemtį ateityje tegali imti tik liūdesys. Negi, už šio gyvenimo ribų tėra tik tamsa? Negi ta egzistencinė tamsa yra tokia pergalinga, argi joje yra mūsų ateitis?