@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Trečiadienis, Sausio 19, 2005

Karališkas gyvenimas

Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.
Romiečiams 8,16-17

Ar kada nors sakėte „Tėve mūsų“ sekmadienį, o tada praleidote visą savaitę gyvendama(s) kaip našlaitis(ė)? Tai dažna saviapgaulė. Mes sakome, kad tikime kažkuo, o tada savo veiksmais įrodome, jog yra priešingai. Nepaisant to, kad esame karaliaus sūnūs ir dukterys, mes klajojame gyvenime tarsi benamiai vaikai.
Prisimenu, kaip skaičiau apie Konorą Oreilį, neturtingą airį, gyvenusį praeitame amžiuje, kurio svajonė buvo emigruoti į Ameriką. Ji išsipildė, kai turtingas giminaitis nupirko jam bilietą laivu. Tačiau turėdamas bilietą Oreilis nerimavo, jog negalės sau leisti nusipirkti maisto kelionės metu. Taigi jis sumanė nusipirkti duonos išvykimo dieną ir įsikišo ją į savo sudriskusį lagaminą.
Savaitę keliaudamas laivu, Oreilis reguliariai dingdavo į savo gultą pavalgyti. Jis valgė paslapčiomis bijodamas, kad kiti neturtingi keleiviai nepaprašytų jo pasidalinti, nes jam vos pakako vienam. Kol turtuoliai mėgavosi skaniausiais valgiais valgomajame, jis stovėdavo lauke ir su liūdesiu žvelgdavo pro langus į juos.
Likus dienai iki laivui įplaukiant į Niujorko uostą, vienas vyras pasiūlė Oreiliui kartu pavakarieniauti.
- Oi, labai jums dėkoju, - pasakė Konoras, bet aš neturiu pinigų.
- Ką jūs kalbate?- sušuko keleivis. – Į jūsų bilieto kainą įeina maitinimas tris kartus per dieną!
Dievas nori palaiminti mus, savo vaikus. Noriu, kad suvoktumėte, kad jums teisėtai priklauso labai daug, jei jų pareikalausite. Dauguma mano pažįstamų krikščionių yra tokie, kaip Oreilis: jie gyvena sužiedijusia duona todėl, kad mano, jog jie yra antrarūšiai piliečiai vietoj to jog yra karaliaus įpėdiniai. Daug krikščionių paprasčiausiai nežino, jog ką nors praranda. Tačiau jų laukia pokylis ir jų vardai yra svečių sąraše.
Paklausk savęs: „Kiek nemokamų Dievo palaiminimų aš paragavau?“ Tu atsakysi su pribloškiančiu dėkingumo jausmu už tai, ką Jis daro tavo gyvenime. Arba sukels nerimą ir netgi gali pasijusti apgauta(s). „Tiek daug skirta man... Tačiau tiek mažai paragavau!”
Dabar žinai tiesą apie savo bilietą. Manau, Oreilis galėjo išgirsti tiesą apie savo bilietą, bet pasirinko netikėti. Galbūt paprasčiausias netikėjimas, jog tokia puota yra skirta jam, privertė jį valgyti trupinius iš spintelės.
Ar nenusibodo sužiedijusi duona? Gera žinia yra ta, jog tu gali ateiti į pokylį. Tau nereikia būti ypatingesniu, labiau išrinktu ar ką nors įrodyti, kad į jį patektum. Šv. Rašte yra rašoma, kad „Viešpaties palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti.“( Patarlių 10,22)
Už mūsų kelionę, įskaitant pokylį, jau yra užmokėta Dievo meile jo Sūnaus Jėzaus gyvenimu. Jis nori, kad žinotum ir patirtum Jo gausų aprūpinimą ir kad jis normali gyvenimo dalis.
Malda: „Dieve prašau padėk man pamatyti, kaip atrodytų tavo palaiminimų lavina mano gyvenime, ir kaip ji pakeistų mane tavo šlovei.“
Dievas niekada nėra davęs tokio pažado, kuris būtų per geras, kad būtų tiesa (Dvaitas L. Mudis).

Autroius: Bruce Wilkinson

1 Comments:

  • At 1:01 PM , Linas said...

    kokį vertimą naudoji Biblijos? kažkos lievas, naująjį naudok Kavaliausko, o St - Burbulio - tai geriausi vertimai. Aisku, čia patarimas, patarimas...

     

Post a Comment

<< Home