@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Penktadienis, Gruodžio 10, 2004

Gyvenantys tamsybėse

Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais.
Apaštalų darbai 26, 17-18

Kalbėdamas su karaliumi Agripa, apaštalas Paulius jam pasakojo apie Viešpatį Jėzų Kristų ir savo asmeninį patyrimą. Šio pasakojimo kontekste jis persako karaliui žodžius, kuriuos jis girdėjo iš jam apsireiškusio Kristaus. Šiuose žodžiuose mes girdime žinią apie tamsybę ir žinią apie išsivadavimą iš tamsybių.
Tamsybės žinia perteikiama labai aiškiai. Žmonės, kurie gyvena nepažindami Dievo yra tamsybėse ir yra sukaustyti šėtono galybe. Taigi, tamsybė yra mirties draugė, o šėtonas naudodamas savo galybę siekia kuo daugiau žmonių išlaikyti tamsybėse.
Gal būt galvojate – nesąmonė ta tamsybė, aš jos nepatiriu, gyvenu linksmai ir tos šnekos tėra tik gąsdinimas. Dabar gyvenu ir tai yra svarbiausia, na o kada reikės palikti šį pasaulį tai paliksiu žinodamas, kad čia gyvenau gerai ir nereikia man prasidėti su negatyviomis mintimis, nes tai gadina šio gyvenimo kokybę. Na, taip mąstyti galima, tačiau tai yra mąstymas blokuojantis ir atmetantis Kūrėją, kuris žmogų kūrė ne dėl to, kad jis gerai jaustųsi ir prastumtų savo gyvenimo dienas.
Kaip būtų galima apibūdinti tautos būseną, kurioje 80% gyventojų kramto narkotines žoles, o 40% šalies pramonės yra susiję su tos žolės auginimu ir pardavimu[1]? Vaikų sergamumas ir mirštamumas nepastebimas, moterų teisės nepaisomos.
Arba kitos tautos, kuri jau keletą metų iš eilės išlaiko pasaulyje patį aukščiausią savižudybės rodiklį? Kodėl būtent toje kultūroje daugiausiai jaunų žmonių žudosi, kodėl stiprus alkoholis atvirai per televiziją reklamuojamas, kaip būtina atsipalaidavimo ir vyriškumo priemonė?
Dauguma žmonių turi tokį supratimą, kad reikia kažką kvailo padaryti, kad būtum sukaustytas šėtono galybės. Visi žinome garsųjį Getės ,,Faustą”, kuriame dėl jaunystės Faustas parsiduoda Mefistofeliui. Getė mėgina vaizduoti, kaip žmogus parsiduoda velniui, tačiau biblijinė tiesa teigia, kad nereikia niekam parsiduoti, jau nuo gimimo mes priklausome mirčiai, jau nuo pačio gimimo esame pradedami vynioti į šėtono pinkles. Svarbiausias mūsų gyvenimo uždavinys yra išsivaduoti iš šėtono pinklių, išsiplėšti iš tamsybių. Tai pats svarbiausias žmogaus žemiškojo gyvenimo tikslas.
Šėtonas naudoja savo galybę, kad galėtų mus pririšti prie mąstysenos kuri blokuoja gyvenimą šviesoje, Dievo artume. Mes kalbame ne apie kažkokį kvailą velniuką, kuris krečia vaikiškus šposus, o apie visą šėtono galybę, kuri jau tūkstantmečiais veikia naudodamasi įvairiausiais gudravimo metodais norėdama išlaikyti žmogų tamsybės galioje.
Kuo geriau žmogų suriši, tuo sunkiau bus jam išsilaisvinti, ar ne taip yra? Kokias dvasiniais raiščiais geriausia surišti žmogų, kad jis niekur negalėtų pasprukti?
Rašte galime matyti labai aiškius šėtono surišimo principus. Eilės tvarka nebūtinai turi būti tik tokia, kokią dabar išvardinsiu, nes jei ne vieni tai kiti raiščiai laiko žmogų surištą.
Surišamas žmogaus protas. Kiek pasaulyje religijų ir visos jos veda link Dievo. Bent jau taip mano daugelis tolerantiškai nusiteikusių žmonių. Tačiau tai, kad jos viena nuo kitos skiriasi kaip diena nuo nakties žmonės galvoti nenori. Nenori, nes šioje srityje yra surištos mintys. Kaip gali pavyzdžiui budizmas vesti link Dievo, jeigu budistai netiki dievu. Jie tiki išsivadavimu iš kūno, bet Kūrėjo sampratos budizme nėra. Arba pažiūrėkime kaip ateizmo mokymas surišo milijonų protus -Dievo nėra nes Jo nematome. Arba kitas būdas surišti protą yra mąstysena – Dievas kažkur yra, bet santykių tarp mūsų būti negali, o jeigu ir bus tai tik tuomet kai aš jau mirsiu. Šėtonas surišdamas žmogaus protą panaudoja daug tam tikram laikotarpiui populiarių minčių, kurios suriša žmogų ir neleidžia peržengti į galvą įsikaltos pasaulėžiūros.
Be proto, jis dar suriša žmogaus širdį. Tikrai yra žmonių, kurie protu supranta Dievo buvimą ir supranta reikmę susitaikyti su Dievu, tačiau tai atideda kitai dienai. Jie paprasčiausiai save apgaudinėja, manydami, kad dabar tai dar nėra svarbu. Jų širdis dabar garbina kitus dalykus. Arba kita grupė žmonių, kurie puikiausiai supranta tai, kad yra Dievas, kuris gelbėja žmogų, kuris atidavė savo Sūnų išgelbėti mus, tačiau bėda, kad stipriai surištos yra šių žmonių širdys. Vietoj to, kad mylėtų VIEŠPATĮ ir siektų Jam tarnauti, jie myli laikinus dalykus, įvairius daiktus, patyrimus, siekia rasti pasitenkinimą ne VIEŠPATYJE, o kūrinijoje. Tokiu būdu, žmogus nors ir suvokia protu, nors savo lūpomis ir sako ,,tikiu į Dievą”, tačiau tikrovėje savo gyvenimą yra atidavęs beverčiams dalykams. Šėtonas yra surišęs jo širdį.
Dar jis suriša ir žmogaus valią. Čia yra toks žmogus, kuris paprasčiausiai nieko nenori ir nieko nedarys. Jam nesvarbu nei kieno kito, nei savo paties gyvenimas. Tai žmonės, kuriems šėtonas surišo jų nuomonę, jų troškimus, jų norus, jų viziją. Šie žmonės gyvena tik šia minute, o ištikus bėdai imasi paties lengviausio tai akimirkai sprendimo. Šiam žmogui net minčių nėra, kad galima kaip nors kitaip gyventi. Šiuos žmones yra lengviausia valdyti, nes jie geriausiai pasiduoda bandos instinktui, ar to meto autoritetui. Diktatoriams tai yra pati naudingiausia žmonių grupė, nes jie neapsunkina savęs galvodami, o jei ir sugalvoja tai neapsunkins savęs norėdami ką nors pakeisti.
Mūsų pasaulis per pirminę nuodėmę pakliuvo į nuodėmės tinklą. Iš tamsybių ir šėtono galios reikia išsivaduoti. Taip savo galybėmis Dievo priešininkas naudojasi veikdamas žmogaus protą, širdį ir valią. Jis kitaip negali surišti žmogaus, tačiau surišus nors vieną iš šių žmogaus sričių, jis savo rankose turi visą savo žmogų.
Klausimas kuris kyla natūraliai yra – ar pats žmogus nėra pajėgus išsilaisvinti iš šių šėtono galybių gniaužtų. Gali atrodyti, kad esame pajėgūs atlikti daug darbų, tačiau čia mums yra reikalinga Dievo pagalba. Dievas atriša virves, Dievas siunčia savo apaštalus, Dievas dėl šios priežasties savo Kūnu (Bažnyčia) yra žemėje. Maldos, pasninko, evangelijos skelbimo galia bažnyčia vykdo jai patikėtą misiją.f
Na, o ką daryti, jei šiuo metu mane nušvietė mintis, kad esu šėtono nelaisvėje surištu protu, arba surišta širdimi, arba surišta valia. Ką daryti jei noriu tikėti, bet negaliu. Tokiu atveju nėra jokio kito patarimo, kaip šaukti Dievo ir prašyti, kad Jis išlaisvintų protą, širdį ir valią. Kad Jis apgyvendintų mumyse Savo Šventąją Dvasią ir mes Jos būtume vedami paskui Kristų.


[1] Operation World, Patrik Johnstone ir Jason Mandryk, Patenoster Publishing, 2001, Jemenas, p 680.

0 Komentarai (-?):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią