Spręsdamas reikmes Jėzus žiūri į dangų

Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Visi valgė ir pasisotino. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.
Morkaus 6,39-44

Kaip Jėzus į šio pasaulio reikalus žiūri taip Jis ir veikia iš kitos perspektyvos. Apskritai, tai ką dabar Jis daro yra labai rizikingas dalykas. O kas, jeigu jam nepavyks? Jis juk konkrečiai liepia susodinti žmones būreliais. Pamėginkite susodinti tūkstantinę minią mažais būreliais! Labai daug klausimų, yra prieštaraujančių, ir akivaizdžiai yra tikimasi kažkokio lūkesčio. Suprantama, kadangi dauguma čia susirinko dėl Jėzaus, todėl susodinti žmones yra lengviau, nes jie paklūsta Jėzaus autoritetui, ir dabar į Jį žiūri stebėdami ką Jis darys.
Jėzus paima tą maistą į savo rankas, pažvelgia į dangų, palaimina ir pradeda jį dalinti žmonėms. Stebėtina – visiems užtenka pavalgyti iš to, kas buvo Jėzaus rankose. Ši istorija, skamba kaip tikra pasaka, tačiau daug kas mūsų gyvenime skamba kaip pasaka. Iš nebūties atsiranda būtis – štai kas mus stebina labiausiai šioje istorijoje. Ir dėl to, kad tai įvyksta daugelio žmonių akivaizdoje ir dar su maistu, daugelis modernaus amžiaus teologų buvo nusprendę, kad tai pasakos pobūdžio istorija. Tačiau nenoriu, kad mes šią istoriją priskaitytume prie pasakos – Dievui yra įmanoma iš nebūties sukurti būtį! Pasižiūrėkime į pasaulį kuriame gyvename – yra žemė, kalnai, upės, jūros, gyvūnai, žmonės, planetos, žvaigždės, - visai tai yra būtis ir buvo metas kada to nebuvo. Kodėl mes nesakome, kad tai yra nesąmonė, nes taip yra?
Šioje nuošalioje vietoje, į kurią su Jėzumi susitikti subėgo žmonės, po visos dienos mokymo Jėzus pademonstruoja tai, ką gali daryti vienas Dievas – iš nebūties sukuria būtį, tačiau šiuo metu tai labai praktiška būtis, žmonėms yra reikalingas pavalgyti maistas.
Panašūs dalykai jau vyko žmonijos istorijoje. Viešpats iš nelaisvės vesdamas Izraelio tautą apie 40 metų dykumoje maitino ją. Tas stebuklas buvo minimas ne vien prosenelių pasakojimuose, tačiau buvo psalmėmis giedamas šventykloje, užrašytas knygose.
Jie tyčia ėmė gundyti Dievą, įnoringai reikalaudami maisto.
Jie burnojo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?
Tiesa, jis taip sudavė į uolą, kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.
Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos bei duoti savo tautai mėsos?“
Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko; suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,
pakilo pyktis ant Izraelio, nes jie netikėjo Dievu nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.
Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris,
lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus.
Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną, Dievas davė jiems maisto iki soties. (Ps. 78,18-25)
Ši situacija, kurioje yra šie žmonės labai panaši į tą, kuomet tauta keliavo per dykumą. Jie visi yra nuošalioje vietoje. Maistą galima įsigyti tik pasiekus artimiausius kaimus. Šioje dykynėje jie atsidūrė per Jėzų su kuriuo susitikti jie atėjo, nes supranta, kad ne toks gyvenimas turi būti, kaip jie gyvena. Taigi, visiškai nesitikėdami, jie pamato tai, apie ką būdavo giedama psalmėse, tai ką pasakodavo senoliai, nesitikėdami jie paragauja dangiškąją duoną, kuri iš nebūties jų akivaizdoje materializavosi. Ne, bet kas to padaryti negali – greičiausiai tai Dievo ranka laimino tuos kelis kepalėlius duonos ir tas žuveles.
Jėzus čia atskleidžia apie save ne vien tik tai, kad Jis nebūtį verčia būtimi, bet parodo pavyzdį kaip gyventi tikėjime. Taip, mes čia matome dieviškasias Jėzaus savybes, tačiau matykime Jėzuje žmogų. Ar jis pats gali daryti, tai ką padarė šiuo metu? Jis daro tai turėdamas Dievo valios ženklus.
Pirmiausia, tai nėra Jėzaus šou. Jis nebūrė šios minios tam, kad parodytų stebuklą. Su mokiniais jie keliavo pailsėti, minia juos užklupo ir minios poreikis buvo pažinti Dievą. Jėzus juos mokino. Antra, suprasdamas, kad žmonės alkani, pirmiausia jis patikrino esamus resursus – to nepakaktų nei jų mažai grupelei. Trečia, matydamas, kad su šia užduotimi nesusitvarkys mokiniai, jis prisiima atsakomybę sau. Ketvirta, tai darydamas jis žiūri į dangų, į neaprėpiamas galybe, į ten, kur pagal žmonių supratimą gyvena Dievas (nors visi suprantame, kad Dievas yra visur).
Taigi, ką šis pasakojimas atskleidžia mums, gyvenantiems 21 amžiuje? Minią pamaitino šis Jėzaus stebuklas, kai kurie iš minios greičiausiai suprato, ką čia mato, bet daugumai tai liko pramoga. Mokiniams šis Jėzaus darbas pademonstravo kas Jis yra, ką Jis gali, ir kaip Jis daro. Taigi, kadangi apie šią istoriją kalbame bažnyčioje, tai ir taikykime ją iš mokinių perspektyvos.
Ten kur mūsų tarpe yra nebūtis, per Jėzaus rankas, ji gali tapti realybe, tačiau tam mes turime pripažinti savo bejėgiškumą ir skurdą. Greičiausiai dabar taip ir yra. Per vieną dieną imdamiesi šiek tiek didesnio projekto, mes išleistume viso biudžeto lėšas ir liktume sėdėti pakalnėje ant pievutės tuščiomis rankomis. Tam, kad nebūtis pavirstų būtimi, o vartymasis ant pievutės – tarnavimu, kartais turime suprasti, kad ne vien racionalumas ir logika, o tikėjimas Dievu ir buvimas Jo valioje yra pati stipriausia jėga, kuri gali keisti mus pačius ir mus supančią aplinką. Viešpats yra virš mūsų galimybių. Nepamirškime to, ir dažniau žvelkime į dangų.