Poilsis

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.
Morkaus 6,30-32

Jei mes atsimename, tai tuo metu, kai Jėzų atstūmė Jo tėviškėje Jis ėmėsi naujos strategijos vykdydamas savo misiją. Jis išsiuntė savo dvyliką apaštalų suskirstęs juos po du į įvairiausius miestelius ir kaimelius. Keliaudami jie ragino žmones atsiversti, varė lauk demonus, ligonius tepė aliejumi ir daugelį netgi išgydė. Dabar Jėzaus mokiniai jau sugrįžta pas Jėzų ir pradeda pasakoti savo darbus.
Neturėtų mūsų stebinti tai, kad Jėzus mato savo vyrus išvargusiais. Jiems juk teko suvaikščioti nemažą atstumą, teko daug bendrauti su žmonėmis, dalyvauti karštose diskusijose, gydyti žmones ir netgi varinėti demonus. Taigi, Jėzus mato, kad jie yra išsekę ir duoda tai situacijai tinkamą patarimą – eiki sau vieni ir pailsėkite!
Mokiniai, na nebūtinai šie, bet apskritai Jėzaus mokinai nelabai yra linkę paisyti poilsio taisyklių. Viešpats jau nuo pačių pirmųjų Biblijos puslapių kalbėjo apie poilsį. Dievas kūrė pasaulį šešias dienas, o septintą dieną pašventino, pats ilsėjosi ir žmonių kartoms davė įsakymą laikytis šio Viešpaties nuostato. Ši istorija nesako, kad Jėzus jiems liepė ilsėtis per šabą, ne, jis tiesiog liepė ilsėtis, nes matė, kad jie yra išvargę.
Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti poilsis? Pagal Jėzaus principus, kuriuos Jis siūlė šitoje situacijoje, poilsiui yra reikalinga ramybė. Net tuo metu, kada jie sugrįžę pas Jį atrodė nieko neveikė tik dalijosi pasakojimais, pas juos ateidavo daug žmonių. Taigi, pats buvimas ne darbe dar nereiškia, kad jau yra ilsimasi. Jėzus poilsį mokiniams siūlo juos išsiusdamas į negyvenamą vietą. Tai vieta kur niekas netrukdo, niekas nelenda ir palieka tave visiškoje ramybėje. Tuomet žmogus gali vartytis nuo vieno šono ant kito, nieko neveikti, žvejoti jei yra toks noras, skaityti knygas, piešti piešinius, klausytis muzikos. Tai yra poilsio elementai. Poilsis dažniausiai reikalingas tam, kad pailsėjęs vėl galėtum imtis darbo, ir būti savo darbo vietoje darbingas. Jei poilsis yra išnaudojamas ne poilsiui o laiko prastūmimui, tuomet pradėjęs darbą, žmogus paprasčiausiai tęsia savo nuovargio būsena.
Ką su šia žinia galima perteikti šiuolaikinės visuomenės žmonėms? Pirmiausiai, ši žinia yra skirta tikinčiųjų bendruomenei. Taigi, tikintieji turi patys ne tiek jausti, kiek suvokti atsakomybę turėti deramą poilsį. Poilsis paprastai priklauso tiems, kurie dirba. Labai dažnai žmogus vien dėl to, kad ilsisi jaučia kaltę, lygtais jis švaisto veltui laiką. Toks yra bobučių požiūris, laikas yra švaistomas ne tuo metu, kuomet žmogus ilsisi, bet tuo metu, kada jis turėtų ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu, o jis ir toliau alina save nuovargiu.
Taigi, šios žinios pagrindu, skatinu tikinčiuosius būti pailsėjusiais. Suprasti poilsio reikšmę yra nemažas dalykas. Nes nuo poilsio priklauso darbingumas ir vaisingumas. Atsimenu, kad pasodinęs jaunas obelaites, tėvas nuimdavo jų vaisius, arba palikdavo tiktais kelis, kad medelis pirmiausia pats sustiprėtų, kad galėtų vėliau duoti tinkamą vaisių.
Viešpats mato mus visus. Jis mato, kada mes esame pailsėję ir pasiruošę darbui, mato, kada esame išvargę ir tuomet ragina imtis deramų priemonių kad papultume į poilsio aplinką.
Kur mes atrandame poilsį? Tai manyčiau yra šiek tiek lengviau šiuolaikinėje visuomenėje, tuo atžvilgiu, kad pats keliavimas yra lengvesnis. Galima keliauti pas tėvus į kaimą (jei jie ten gyvena), galima važiuoti ir pagyventi ramioje kaimo sodyboje arba sanatorijoje, galima tiesiog atsitraukti nuo kasdieniškos buities. O kodėl to nedaryti, net jei Viešpats duoda tokius patarimus?