@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Antradienis, Spalio 26, 2004

Paliekantis Jėzus

Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, ji užkopė į kalną melstis.
Morkaus 6,45-46

Mokiniai nenori keliauti valtimi vieni. Įvyko labai keistas dalykas, patys savo akimis matė, kaip Jėzus didžiausią minią pamaitino keliais kepaliukais duonos ir dvejomis žuvimis, o dabar štai reikia sėstis į valtį ir plaukti į kitą ežero pusę, prie Betsaidos. Na, o kaip su tuo poilsiu, dėl kurio jie atsidūrė šioje nuošalioje vietoje? Kodėl jie susibūrę į vieną grupę po misijos kelionės, be normalaus poilsio, vėl turi keliauti nakties metu vieni, į kitą miestą, dėl jiems visai nesuprantamų priežasčių, vien dėl to, kad taip nori Jėzus? Atrodo, kad šiuo metu jų tarpe galėjo vykti net rimtas ginčas. Ar gali būti taip, kad viso buvimo kartu metu vyrai nebūtų pasiginčiję su Jėzumi? Šiuo metu greičiausiai ir yra toks metas, kada ir yra dėl ko ginčytis. Ką tik atvykę į šią vietą poilsiui, dėl minios norų (ne dėl savo) jie negauna žadėto poilsio ir negana to, jiems dabar visą vakarą teks irkluoti į kitą miestą. Jėzus, kurio idėja yra keliauti į Betsaida, su jais plaukti atsisako. Atrodo, kad nėra jokios tvarkos.
Evangelistas Morkus, iš Petro pasakojimų tegali pasakyti tik tai, kad Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą ežero krantą.
Ši istorija gali labai puikiai įsipaišyti į mūsų gyvenimo kontekstą. Dabar mes kalbame apie mokinius, kurie yra bendruomenėje. Tikinčiųjų bendruomenes ištinka panašios situacijos, kokioje dabar yra mokiniai. Tai pavadinkime nelauktais sunkumais. Tuo metu, kada atrodė jau gyvenimas apsiraminęs, kada galima gerai pavalgius pailsėti, Jėzus sodina juos prie irklų ir pats kartu neplaukia. Šiuolaikinė tikinčiųjų bendruomenė, kuri keliauja su Jėzumi, taip pat patiria panašų Jėzaus užsispyrimą. Atrodo gyvename patogiai, bendruomenė didėja, yra surenkamos planuotos bažnyčios pajamos, rimtai galvojame pradėti tarnystę kenčiantiems vaikams, remtiniems žmonėms ir štai atsitinka toks dalykas – liekame be patalpų, kur galėtume rinktis sekmadienio pamaldoms. Kodėl turi nutikti taip, kuomet mes stengiamės burti bendruomenę, stengiamės puoselėti tikėjimą mūsų gyvenimo sąlygomis? Ir kodėl Jėzus šiuo metu duoda toki išbandymą, kuris gali keisti visą bažnyčios įvaizdį?
Žiūrėdamas į Evangelijas, susidarau tvirtą įsitikinimą, kad tikėjimo bendruomenės turi mokintis tikėjimo ne vien iš Dievo žodžio klausymo ir ,,šventų” ritualų vykdymo, bet iš paties gyvenimo. Kodėl dabartiniai krikščionys turi jaustis pakankamai saugūs, be gyvenimo iššūkių, be nusivylimų, be sunkių irklavimo valandų tuo metu, kada galima normaliai ilsėtis, kaip tai daro daugelis žmonių? Tai klausimai, į kuriuos greičiausiai net nėra verta atsakinėti. Mokiniai paklūsta Jėzui dėl to, kad Jis privertė. Na suprantame, kad Jėzus negalėjo jų privesti jėga, ar manipuliuodamas savo padėtimi. Priversti Jis nieko negalėjo, jei to nenorėjo pats žmogus. Greičiausiai Jis juos įtikino, kad taip šiuo metu yra geriausia. Dėl kelių priežasčių, taip geriausia jiems patiems (nors šiuo metu jiems taip ir neatrodo), geriausia Jam pačiam.
Na, o kodėl Jėzui geriau, kad mokiniai keliautų vieni patys į kitą ežero pusę? Evangelijoje ši priežastis yra išskirta visa eilute. Atleidęs žmones Jėzus užkopė į kalną melstis. Taigi, Jėzus šiuo metu norėjo būti atsiskyręs ramybei nuo žmonių, net ir nuo savo mokinių, kad galėtų skirti laiko pokalbiui su Savo Tėvu. Kodėl dabar? Juk Jis turėjo sočiai laiko tuo metu, kada Jo mokiniai buvo išėję skelbti Dievo karalystės. Ar nebus dėl to, kad ir šis Jo atsiskyrimas nebuvo iš anksto planuotas. Galbūt duonos padauginimas, šis stebuklingas minios pamaitinimas ir vedė Jėzų Tėvo link? Galbūt ir keista po sėkmingo prisistatymo tautai matyti Jėzų besitraukianti atokiai maldai, tačiau gal tai gali būti pavyzdys bažnyčiai ieškoti Dievo artumo ir pokalbio su Juo net ir po pasisekusių Dievo šlovę skelbiančių renginių. Kai bažnyčia iriasi valtimi, kalno aukštumoje Jėzus puikiausiai žinodamas, kur yra Jo mokiniai, meldžiasi. Ar tai nėra nuostabu? Ar tai neatitinka dabartinės mūsų situacijos, kuomet skaičiuojame savo praradimus, kuomet nežinome kaip viskas bus toliau?

0 Komentarai (-?):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią