@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Liepos 22, 2004

Dievo karalystės galia atsiskleidžia praėjus tam tikram laikui

Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“ Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Morkaus 4, 30-34

Labai retai galia atsiskleidžia iš karto, dažniausiai ją reikia arba išvystyti arba atrasti. Sakykime - žmogiškoji stiprybė – stipriu žmogumi tampa tas, kuris dirba darbą arba turi užsiėmimą, kurio pagalba yra išugdomi stiprūs raumenys. Žmogaus intelektas lygiai taip pat – ne tas, kuris dykinėja ir svaiginasi ugdo mąstymą ir lavina atmintį, o tas kuris skaito, mąsto, atsimena, taiko išminties principus gyvenimo situacijose. Dar kita galia gali būti atrasta, pvz.: mokslininkai atrado arba suprato kaip yra išgaunama elektros energija, branduolinė energija. Jeigu niekas nei apie elektrą nei branduolinę energiją nežinojo ankstesniuose civilizacijos tūkstantmečiuose, tai nereiškia, kad jos neegzistavo. To dalyko žmonės nesuprato ir nežinojo, kad yra apskritai įmanoma turėti tokios keistos galios. Šiuo metu jeigu kam nors pasakysi, kad nieko nežinai apie elektrą tai būsi palaikytas paskutiniu kvailiu. Prietaisus, kurie veikia su elektros galia mes kasdien nešiojame savo kišenėje.
Jėzus kalbėdamas apie Dievo karalystę naudoja savo visuomenei suprantamą pavyzdį lygindamas karalystę su garstyčiomis. Garstyčios grūdas, ir greičiausiai Jėzus kalbėjo apie juodąją garstyčią, yra mažiausias iš sėjamų sėklų. Garstyčios buvo auginamos aliejui ir prieskoniams. Paprastai šie augalai išaugdavo virš vieno metro, bet dažnai būdavo kad jie pasiekdavo ir 4,5 metrų aukštį. Įsivaizduokite savo darže per vieną sezoną išaugusį 4,5 metrų augalą. Ar tai nėra nuostabu?
Taigi, mąstydami apie Dievo karalystę žmonės dažniausiai galvoja kaip apie nepasodintą grūdą, kurį paėmus į saują netgi sunku pamatyti.
Daugelis galvoja apie Dievo karalystę kaip apie pasakų karalystę. Atrodo, kad ji tėra žmogaus fantazijos vaisius, jo nepatenkintų lūkesčių kraštas. Nuo šiandienos ji yra taip toli ir tokia nereikalinga. Be to, Dievo karalystė atrodo panaši ir visus kitus filosofijos grūdus, kurie neduoda jokios naudos. Jeigu žiūrėti į tokį grūdą ir neturėti apie jį išankstinio žinojimo, tai iš tikrųjų jo vertė tokia ir atrodytų, tačiau visi suprantame, kad apie grūdų vertę sprendžiame ne pagal sėklos išvaizdą, o pagal vaisiaus skonį ir vertę.
Šioje gyvenimo dienoje Dievo karalystė iš tikrųjų mums yra kaip tas mažas grūdas. Kai kas nors mums paskelbia žinią apie Dievo karalystę yra maždaug lyg kas nors būtų į mūsų delną įdėjęs grūdą ir pasakęs jo prigimtį. Ką mes su šiuo grūdu darome? Vieni jį išmes sakydami – na nereikia man jokių augalų, o kitas tvirtai sugniauš jį savo delne, grįš į namus ir pasodins darže, laistys, išravės piktžoles, ir lauks derliaus dienos.
Ką šiandien mūsų gyvenime gali nuveikti Dievo karalystė? Kai nerandi darbo, arba nesumoki savo skolų, arba nuo ryto ligi vakaro darai gyvenamosios patalpos remontus ir viskam trūksta laiko, arba sergi liga ir tau nuolatos skauda, arba kamuoja visokie jausmai, arba iškilusios grėsmės grasina tavo orumui, laisvei, - ką tavo gyvenime gali pakeisti ta Dievo karalystė?
Kaip alkano nepasotins neišaugusi daržovė, taip ir mūsų žinojimas apie Dievo karalystę nelabai ir pakeis mūsų šią dieną. Dievo karalystės vaidmuo yra kur kas svarbesnis kita prasme, nei momentinis pastiprėjimas. Ji suteikia viltį! Todėl mes galime orientuoti savo gyvenimą tos vilties link, galime nukreipti savo akis į ją ir pradėti eiti konkrečiai link jos tikėdamiesi stipraus pasikeitimo. Ne apie momentinį pastiprėjimą turime galvoti, bet apie jos galią suteikti mūsų gyvenimui pilnatvę ir ramybę. Įsivaizduokime, kad tie žmonės, kurie į Lietuvą vežė bulves jas būtų suvalgę. Kiek tik atvežė bulvių visos būtų atsidūrusios ant ponų stalo ir nė viena nepapuolusi į daržo lysvę. Tuomet neaišku kuo lietuvių tauta šiandien maitintųsi, nebūtų nei cepelinų, nei kuklių, nei žemaičių blynų, nei bulvių košės, gyventume vien iš mėsos ir grūdų.
Tikėti reikia ne tuo kas yra mažas, o tuo kas yra didelis. Dievas sukūrė augalus ir davė jiems sėklas, kad laiko tėkmėje tos sėklos taptų vėl tokiu pačiais augalais. Taigi, matymo objektas yra grūdas, o tikėjimo objektas augalas, ir tiktais jau augalui pasiekus brandumą galima tikėtis jo vaisių Tikime ne tuo, ką matome savo delne, o tai kas dar išdygs, kas suteiks pavėsį ir duods gerą vaisių.
Dievo karalystė yra pirma žemiškosios karalystės. Žemiškoji karalystė lyginant su Dieviškąją karalyste yra kaip garstyčios grūdas, kaip ir mūsų žemiškasis kūnas, kurį palyginus su tuo, kurį gausime nekintamą yra kaip palapinė su dvaro rūmais.
Jeigu Dievas panorėjo taip, kad žmonės siektų santykių su Juo ne per regėjimą, o per tikėjimą, tai Jis ir yra teisus taip pateikdamas tikėjimą. Tik išmokdami pasitikėti Dievu šioje žemėje mes galėsime būti laisvi mums skirtoje karalystėje.




















0 Komentarai (-?):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią